Vilniaus senojo teatro spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjeros data sutapo su nuo šiol oficialiai vasario 17-ąją Lietuvoje švenčiama Nacionaline emancipacijos diena. Ši 2023 m. įtraukta į valstybės Atmintinų dienų įstatymą, o nuo 2017 m. imta minėti moterims, taip pat kaip ir 1918 m., nesutinkant, kad apie Lietuvą ir jos ateitį spręstų vien vienas į kitą panašūs pusamžiai vyrai. Nuo 2017 m. vasario 17 d., nuskambėjus sveikinimui iš Signatarų namų balkono (o kol nebuvo leista – iš greta esančio viešbučio), Nacionalinėje dailės galerijoje kasmet vyksta konferencija, kurioje skiriamas dėmesys lyčių lygybei, moterų, LGBTIQ žmonių ir marginalizuotų visuomenės grupių teisėms demokratinėje mūsų valstybėje.
Apsilankymas Vilniaus senajame teatre kitą dieną po emancipacijos šventės prilygo grįžimui į praeitį. Ir ne tik todėl, kad teatrui ir jo Mažajai salei itin reikalingas remontas, bet ir dėl to, kad spektaklyje tenka žiūrėti į penkias emancipacijos nepatyrusias veikėjas. Jas stebint iškyla šiųmetėje Emancipacijos dienos konferencijoje Vilniaus universiteto docentės, literatūrologės Eglės Kačkutės pranešime „Motinų smurtas prieš vaikus. Mėginimas suvokti pasitelkiant literatūrą“ nuskambėjęs, spektakliui taip perfrazuojamas klausimas: kokia galios sistema sukūrė tokias veikėjas? Tokias moteris, su kuriomis šiandien taip sunku tapatintis, į kurias žvelgiant kyla atmetimo reakcija, kurių galima pasiklausyti nebent tam, kad dar kartą įsitikintum, kodėl taip svarbu siekti laisvės. Žinoma, būtų neteisinga apsimesti, kad net ir išsilaisvinusios sąmonės ar pasąmonės kertėse niekada neprabyla į šių moterų panašūs balsai, o viešojoje erdvėje apskritai jie vis dar gajūs. 2013 m. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre pagal tą pačią prancūzų dramaturgo Jeano-Luco Lagarce’o pjesę spektaklį statęs režisierius Rimas Morkūnas teigė, kad „Laukimas – moters Misija, jos Visata“. Tam griežtai nepritartų feministės ir feministai.
Bent iš dalies suprasti, kodėl pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ (1994) Lagarce’as vaizduoja tokias bejėges moteris, gali padėti kitas jo kūrinys „Tolima šalis“ (1995), 2001 m. Gintaro Varno režisuotas tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Tai „[p]asakojimas apie jauną vyrą, nusprendusį grįžti savo pėdomis – vėl pamatyti savo šeimą, savo pasaulį, prieš pat mirtį“ (iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė). 1995 m. Lagarce’as mirė nuo AIDS ir paskutinių autobiografinių elementų turinčių jo pjesių, kurias galima matyti kaip tos pačios temos variacijas bei lyginti tarpusavyje, veikėjai taip pat priartėja prie mirties. Tačiau kūrinyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“, atvirkščiai, susitelkiama ne į grįžtantį vyrą, o į jo laukiančias penkias moteris – motiną, tris seseris ir močiutę. Čia neužsimenama apie jaunesniojo brolio išvarymo iš namų ir jo nutolimo priežastį – jo homoseksualumas, akivaizdus „Tolimoje šalyje“, čia nutylimas. Moterys gyvena provincijoje, į kurią vykstama ir „Tolimoje šalyje“, – kaip sako Miręs meilužis: „Mažas miestelis, man tokio baisu.“ Atsižvelgiant į aplinką lengviau suprasti ir tokius moterų portretus. Moterų, suvokiančių save tik per vyrą, šiuo atveju brolį-sūnų-anūką. Aplink jo fantomą sukasi veikėjų fantazijos, svajos, kurios yra šių moterų gyvenimas, tikrovė ir ateitis, gęstanti kartu su pargrįžusiu mirštančiu jaunėliu broliu, sūnumi, anūku.
Spektaklyje „Tolima šalis“ Varnas išsaugo Lagarce’o kūrybai būdingą poetiškumą, melancholiją, egzistencinį laiko dėmenį, o statydama pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ režisierė Kotryna Siaurusaitytė ją psichologizuoja. Joje vyraujančiam monologiniam kalbėjimui ir daugiažodiškumui dramatiškumo scenoje suteikiama išryškinant santykius tarp veikėjų, pabrėžiant jų konfliktus, varžymąsi bei charakterių ir amžiaus skirtumą.
Niūriame penkių moterų mikrokosmose, besisukančiame aplink tuštumą – vyro nebuvimą, skleidžiasi skirtingi šių įkalintų, priklausomų ir bejėgių moterų charakteriai: jos ne tik prieštarauja viena kitai, bet ir palaiko viena kitos iliuzijas, nes tai jas vienija ir padeda išsilaikyti kartu. Aktorės lengvai susidoroja su ilgiausiomis teksto eilutėmis, atsidavusios kuria gana nuspėjamus psichologinių savo veikėjų portretų sluoksnius, potekstes ir niuansus, tačiau jie taip ir lieka įstrigę praeityje. Senolę vaidinanti aktorė Valentina Lukjanenko buitišku tonu įžemina veiksmą, prigesindama spindinčias Anželos Bizunovič Motinos akis, kai ši kalba apie sūnų. Valinga Anastasijos Špakovskajos Vyriausia sesuo slepia vidinį konfliktą ir turi mažiausiai vilties iš šios aplinkos ištrūkti. Ją provokuoja akiplėšiška Aleksandros Metalnikovos Vidurinė sesuo, trokštanti gyvenimo patirties. Visus taikanti Boženos Aleksandrovič Jaunėlė užbaigia šios šeimos portretą.
Ilgos Arvydo Gudo sukurtos veikėjų suknios nukelia į neapibrėžtą, čechoviškoms trims seserims artimą praeitį. Tamsių spalvų kostiumų detalės pabrėžia jų charakterius – Vyriausia sesuo vilki iš priekio per visą ilgį sagomis susagstomą suknią, tamsūs plaukai supinti į kasą, siekiančią juosmenį, Vidurinės sesers korsetas suvarstytas raudonu kaspinu, o šviesūs plaukai viliokiškai subanguoti. Veikėjų įvaizdžiai nešiuolaikiški, kaip ir Gudo scenografija: tamsiai mėlyna staltiese užtiestas ilgas stalas ir virš jo nusidriekęs pailgas išgaubtas veidrodinis lakštas, kuriame išsilieję atsispindi moterų veidai. Jie tarsi slogus prisiminimas apie kilmę. Šios laisvės ir nepriklausomybės nepatyrusios pramotės sulėtintai įžygiuoja į sceną, retkarčiais kartoja mechaninius judesius, virsdamos klajojančiomis šmėklomis, kaip košmaras išnyrančiomis dabartyje.
Stebint archajišką Lagarce’o moterų veikėjų savivoką (ar veikiau jos nebuvimą), iškyla jaunesnio prancūzų autoriaus Édouard’o Louis, kurio kūriniai statomi teatre, taip pat ir Lietuvoje, mamai skirta knyga „Moters kovos ir virsmai“ (A Woman’s Battles and Transformations, iš prancūzų kalbos vertė Tashas Aw, 2021). Iš provincijos kilęs trisdešimt vienų metų rašytojas savo autobiografinėje prozoje be iliuzijų atskleidžia ir šiandien Prancūzijos kaime vešintį smurtą prieš moteris, mačizmą, homofobiją (kurią pats patyrė), rasizmą ir skurdą. Galima įsivaizduoti, kad panaši aplinka ir pažiūros galėjo suformuoti ir Lagarce’o bei Siaurusaitytės spektaklio veikėjų mąstymą. Tačiau Lagarce’o ir Louis požiūriai į moteris stipriai skiriasi. Pirmasis išryškina prarają tarp savęs ir „paveldėtos“ šeimos, antrasis siekia ne tik suprasti ir atjausti artimuosius, bet ir kovoti už jų išsilaisvinimą. „Moters kovose ir virsmuose“ Louis aprašo savo mamos emancipacijos istoriją. Tai kūrinys-kova – manifestas už moters laisvę, nuoširdus bandymas suprasti mamos gyvenimą ir kaip jos asmenybę bei raidą paveikė įkalinimas šeimos buityje. Taip pat savo, kaip sūnaus, kaltės dėl praeityje mamai sukelto skausmo pripažinimas.
Spektaklyje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ matyti režisierės Siaurusaitytės meistrystė ir patirtis, įgyta Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre statant spektaklius „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (2022), „Apsiaustas“ (2021), „Mažasis princas“ (2019) ir „Pašnekesiai mėnesėtą naktį“ (2019). Vis dėlto šiuo atveju atidus sekimas Lagarce’o kūriniu, profesionaliai suintensyvinant bei išryškinant draminę ir psichologinę poetiško, melancholiško teksto pusę, neatskleidžia režisierės balso, jos asmeniško požiūrio. Ji tarsi droviai pasislepia už veikėjų, o būtent jos nuomonę norėtųsi išgirsti. Antraip spektaklis virsta paklydėliu, atkeliavusiu iš ikiemancipacinių laikų.
