Saugodamas savo mokinius, režisierius Rimas Tuminas ragino kritikus ir žiūrovus neskubėti vertinti „Žuvėdros“ premjeros, leisti jauniems artistams įsivaidinti. Bene geriausiai naująją R.Tumino „Žuvėdrą“ charakterizuoja Arkadinos žodžiai: „Nuobodu, tačiau pripratus – visai nieko“.
R.Tuminą galima laikyti „geru Antono Čechovo pažįstamu“ – tiek daug rusų klasiko pjesių jis yra pastatęs Vilniaus ir užsienio scenose. Užtektų priminti sostinės Mažojo teatro spektaklius „Vyšnių sodas“ ir „Tris seserys“. R.Tumino „čechoviadą“ šiame teatre pratęsė „Žuvėdra“.
Pirmasis spektaklio variantas suvaidintas pernai R.Tumino vadovaujamo aktorių ir režisierių kurso festivalyje „Tylos!“. Debiutuojančių bendrakursių darbuose jauni aktoriai kūrė įdomius, raiškius, spalvingus personažus. Mokytojo „Žuvėdroje“ jie atrodė tarsi savo pačių šešėliai. Mažajame teatre įvykęs trečiasis premjerinis „Žuvėdros“ spektaklis švytėjo jau visai kitokiomis spalvomis.
Klasikas – ne svetimkūnis
Pirmasis veiksmas dar lyg ir nykokas, personažų charakteriai nesurasti, o antrojoje spektaklio dalyje daugelis aktorių parodė, kad A.Čechovas nėra svetimkūnis šiuolaikinio jauno kūrėjo meninėje individualybėje.
Naujasis „Žuvėdros“ pastatymas – savotiška užuovėja nuo šiandienos pasaulio, kur laikas skrieja uragano greičiu. Tai drąsus žingsnis, tvirtas sprendimas pasipriešinti beprotiškam tempui. R.Tumino ir jo mokinių „Žuvėdros“ veiksmas atrodo sustingęs, paskendęs senosios Rusijos kaimo melancholijoje.
A.Čechovo „Žuvėdra“, sugriovusi tradicinės dramos ir teatro pamatus XIX a. pabaigoje, kitokia, nebeįprasta teatro kalba prabyla ir prabėgus daugiau nei šimtui metų. Turbūt todėl spektaklį, ypač pirmąją jo dalį, stebėti sunku. Net fiziškai. Kartais net rodėsi, kad kūnas ir dvasia tarsi priešinasi tam, ką akys mato scenoje. Bet pamažu, įpratus prie „tuminiškos“ žingsniavimo grakščiu žingsneliu manieros, noras kur nors lėkti pranyksta.
Panašiai jaučiasi ir „Žuvėdroje“ vaidinantys aktoriai. Iš pradžių jie blaškosi, neranda vietos scenoje, neranda savęs personažuose ar personažų savyje. Ypač tai buvo matyti stebint Agnės Šataitės kuriamą Arkadiną ir Indrės Patkauskaitės Mašą. Per jėgą stumiamos intonacijos, vulkaniniai emocijų proveržiai kiek kontrastavo su galantišku, santūriu daktaru Dornu (Josifas Baliukevičius), nostalgija prabėgusiam gyvenimui alsuojančiu, net kiek flegmatišku Sorinu (Tomas Kliukas) ir neįgijo nuoseklios sceninės formos.
Pamažu sparnai stiprėja
Iš lėto „Žuvėdros“ sparnų mostai darosi platesni, galingesni. Gyvybės įkvepia jaunutės mergaitės Ninos Zarečnajos (Miglė Polikevičiūtė) ir taip pat jauno, tik jau žinomo ir mėgstamo rašytojo Trigorino (Tomas Rinkūnas) dialogai, persmelkti valiūkiško naivumo, žaismės.
Tado Gryn vaidinamas ūkvedys Šamrajevas bene vienintelis kiek aktyviau koketuoja su magiškuoju ežeru virtusia žiūrovų sale. Kiekvieną ištartą frazę jis palydi žaismingu papsėjimu ir caksėjimu. Galiausiai itin įdomiai pradeda skambėti ir aštrios, teatrališkos Polinos Andrejevnos (Toma Vaškevičiūtė) intonacijos.
Net ir epizodinius Daumanto Ciunio cinišką tarną Jakovą ir priekvailį, tačiau rūpestingą Tomo Stirnos mokytoją Medvedenką pamažu pavyksta įvilkti į kiek ryškesnį sceninį apdarą.
Jų gyvenimo rezultatai
Spektaklio pabaigoje R.Tuminas susodina visus personažus ant kėdžių, išrikiuotų priešais salę – ežerą. Tai aktorių akistata su publika. Kartu tai ir personažų akistata su savimi.
Čia matome pervargusią, seną našlę primenančią Niną Zarečnają, į oficiozinę populiaraus beletristo milinę įsivilkusį Treplevą (Martynas Nedzinskas), kuris nebeieško jokių „naujų formų“. Perspektyvusis Trigorinas pavirto chrestomatiniu grafomanu. Jų gyvenimo kova, atrodo, pralaimėta.
Bene geriausiai naująją R.Tumino „Žuvėdrą“ charakterizuoja Arkadinos žodžiai: „Nuobodu, tačiau pripratus – visai nieko“.
