Artisto temperamentas primena uraganą ir sutaiko poras

Rūta Oginskaitė 2005-01-19 Lietuvos rytas, 2005 01 18
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Scena atsidūrė kažkur toli

Atėję į spektaklį „Urvinis žmogus“, jūs pirmiausia būsite nuvesti prie staliuko. Tada gausite meniu. Užsisakysite mėgstamų gėrimų. Ir kažko prie jų. Nes jūs atėjote į spektaklį, vaidinamą sostinės naktiniame klube „New York“ Kalvarijų gatvėje.

Scena bus kažkur toli. Arba žemai, jei jūsų staliukas balkone. Žvelgsite į scenos uždangą pro kitų žiūrovų galvas arba pro balkono turėklus. Ir sunku bus patikėti, kad čia, šitame džiugiame vakaro ūžesyje, kur kilnojamos taurės ir bokalai, kur susirinkusieji turi tiek daug tarpusavio šnekos, kažką bandys veikti artistas. Vienas su jumis visais ištisas dvi valandas.

Žiūrovai irgi dalyvauja

Ir užtenka Dainiui Kazlauskui pasirodyti scenoje, jog suprastum: esi ne savo užsakytų patiekalų, o šito artisto valdžioje. Dabar, tas dvi valandas, čia bus teatras.

Herojus įeina su naščiais, ant kurių sukrauta visa kukli spektaklio manta: dvi padangos ir žvejo batai. Naščiai - bambuko vamzdis su gumine pirštine - ir bus šito „urvinio“ ietis. Ramstis, partneris, interjero ar kūno dalis (kai, tarkime, artistas vaidins dramblius).

Dėl partnerio tai kiek sumelavau. D.Kazlauskas savo partneriu iškart padaro publiką. Todėl scenoje jis nė akimirkos nebūna vienas. Vyksta bendras pokalbis. Kas, kad kalba vien artistas.

Jis kalba apie tokius svarbius ir intymius vyrų ir moterų tarpusavio santykius, kalba taip aistringai ir įtaigiai, kad net ir nepratardami nė žodžio žiūrovai dalyvauja. Atitaria. Prideda nuo savęs. Krykštauja nuo atpažinimo.

Užtat belieka pritarti spektaklio režisieriui Kostui Smoriginui, prieš premjerą tvirtinusiam, kad D.Kazlauskas „pernelyg mažai panaudotas šiandieniniame teatre“.

Vaidmenų jis turi nemažai, tačiau azarto vaidinti - nepalyginamai daugiau. Šitas artistas - bedugnė, vulkanas, cunamis. Tik šio scenos gaivalo išsiveržimai ne žlugdo, o gerai paskraidina.

Skirtingo elgesio tyrimai

„Urvinio žmogaus“ herojus gina vyrus nuo moterų požiūrio, esą „visi vyrai - šikniai“. Šitaip nuobodžiai įžeistas vyras iš pradžių nesumoja, kuo atsikirsti. Bet po to jis atlieka tarytum kokį sociologinį tyrimą: atskleidžia, kaip kurioje situacijoje elgiasi moterys ir kaip vyrai.

Kaip žvėriškai skirtingai jie žaidžia, kol maži. Kaip užaugę bendrauja. Kaip absoliučiai nepanašiai apsiperka. Kaip žiūri televizorių. Kaip mylisi.

K.Smoriginas žadėjo, kad tai nebus lėkštas spektaklis „apie antrą galą“. Ir pažadą ištesėjo.

D.Kazlauskas vaidina išdykusį vaiką ir išmintingą, tačiau pavargusį nuo nesusipratimų vyrą tuo pat metu.

Šitas herojus yra pastabus, pasiutęs ir nežada keistis nei per nago juodymą. Nes jam patinka „būti bernu“.

„Bernas“ suvaidina ir savo moterį, žvelgdamas į scenografo Vytenio Lingio jam įduotą bambuką. Artistas šelmiškai stebi ir publiką: ar ne? Jūsų šeimoje panašiai? O, taip. Tiksliai.

Pasikeitė žvėrys ir vaisiai

Manyčiau, kad Vilniui smarkiai pasisekė, jog ir jis nuo praėjusio savaitgalio „prisijungė prie daugiau kaip 50 pasaulio miestų, kur rodoma daugiau nei prieš dešimtmetį JAV sukurta komedija „Urvinis žmogus“ (informacija iš spektaklio programėlės).

Manyčiau, ir Lietuvoje - kaip Belgijoje, Slovėnijoje ir Vokietijoje - „Urvinis žmogus“ padės vyrams ir moterims geriau suprasti vieniems kitus. Nes Robo Beckerio 1996 metais sukurti monologai sąmojingai pervažiuoja esminius porų santykių epizodus.

Pats autorius teigia, jog „dvi lytys - tai lyg dvi skirtingos kultūros. Gal dėl to, kad nuo pat seniausių laikų vyrai ir moterys vystėsi skirtingai: vyrai medžiojo žvėris, o moterys rinko vaisius ir žoles“. Citata skamba visiškai nekaltai, o spektaklis, kuriame publika lūžta iš juoko, parodo, kokius žvėris šiais laikais medžioja vyrai ir kuo virto moterų renkami vaisiai bei žolės.

Manyčiau, poros ir porų kompanijos traukte trauks klubo „New York“ link - ne tiktai pagydyti savo santykių, bet ir tiesiog švęsti, kad vieni kitus turi. Talentingas artistas jiems suvaidins šauniausius abiejų „kultūrų“ bruožus.

Prieš spektaklį užjautusi artistą, kuriam teks vaidinti tarp geriančiųjų, dabar jau užjaučiu tuos, kurie dar nematė jo vaidinant „Urvinį žmogų“.

 

 

recenzijos
  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.

  • Kita stotelė – pasipriešinimo melancholija

    Aktoriai taip ir neišėjo nusilenkti. Laikosi Juozo Miltinio tradicijų? O gal tiesiog nebėra kam lenktis? Miestas, kuriame prasidėjo ši istorija, jau miręs. Ten traukiniai nebestoja.

  • Kai fermentacija sustoja

    Tiek dramaturginė, tiek aktorinė Martyno Nedzinsko linija – tokia vientisa, išbaigta ir drauge tokia pavydėtinai apgailėtina, kad galėtų tapti vadovėliniu degradavusio, amžinai mitologinę kaltę jaučiančio individo pavyzdžiu.