Vilniaus „New York“ klube premjera - aktorius Dainius Kazlauskas vaidina ir pasakoja Robo Beckerio pjesę-monologą „Urvinis žmogus“.
Nebuvau Niujorke, todėl tenka šį miestą ir įvairiausias jo erdves ir veiklas įsivaizduoti bei prisiminti iš filmų. Šiam atvejui tiktų Martino Scorceses „Komedijos karalius“ - detektyvas apie aktorių-neaktorių. Profesija, angliškai skambanti „entertainer“, mūsų kalboje net neturi atitikmens, - tai nei grynai vakaro vedėjas, nei „komikas“, nes tas „pramogų teikėjas“ ir būna visą vakarą vienas ar keliese ir savo sąmojais bando užimti publiką kaip svečius. Tai aktorius, bet kuriantis ne tikrąjį (sakrališkąjį) teatrą su privalomomis tragedijomis scenoje ir rimtais veidais salėje,- tai mūsų smegenų atpalaiduotojas, jų masažuotojas - bet anaiptol neleidžiantis visiškai „atsijungti“ ir ilsėtis. Žodžiu, profesija, kurią įvaldyti yra lygiai taip pat sunku kaip ir vaidinti, ir to filmo herojui Robertui DeNiro tiesiog nuosekliai nesisekė.
Su šiuo fenomenu turime progą susidurti Vilniaus „New York“ klube, kur Dainius Kazlauskas vaidina-pasakoja Robo Beckerio pjesę-monologą „Urvinis žmogus“. Čia kontaktas visiškai kitoks nei teatre. Aktorius lyg ir pradeda nuo teatro (režisierius - Kostas Smoriginas), įsinešdamas įvairius atributus-dekoracijas (dailininkas - Vytenis Lingys), bet toliau viskas lieka vien jo valioje.
Medžiotojai ir derliaus rinkėjos
Pastaruoju metu teatre niekas taip smagiai nesuvienija publikos ir scenos, kaip vyrų ir moterų santykiai ir jų nagrinėjimas („Strip Man Show - Viskas apie vyrus“, „Užsispyrėlės tramdymas“ Jaunimo teatre). Tas pats vyksta ir „Urviniame žmoguje“, kur įvairiais aspektais nagrinėjami lyčių skirtumai, kurie, pasirodo, grįsti priešistoriniais, urvinio žmogaus laikais užprogramuotu elgesiu: vyras yra medžiotojas, todėl prekybos centre sustoja ties viena konkrečia preke ir ją „nušauna“; moteris - derliaus rinkėja, sustojanti ties kiekviena lentyna ir apžiūrinti „derlių“.
Todėl ir vyro kalbos yra konkrečios arba jų nėra („mh“, „aha:); moterys turi aibes atliekamo parako pasikalbėti apie nieką (prieš užmiegant - „Vidmantai, o koks tu buvai vaikystėje?“ Ir ką gali į tai atsakyti?). Todėl lyčių bruožai yra ir jų kova, nes ir vieną, ir kitą partnerio frazės užmuša ne menkiau nei strėlės.
Na, koks aš buvau vaikystėje? Už ką aš tave myliu? Kodėl šiandien tu graži? Tipiškas vyras bute turi tik dvi vietas pasislėpti: teliką ir tuliką.
Karaliaus dovanos
Visame šiame pašnekesyje su žiūrovais, šiame pasakojime-dvikovoje dalyvauja vienas karalius - Dainius Kazlauskas ir įvairūs atributai, tampantys antrąja (oi, ne silpnąja) lytimi. Stebi aktorių, jau gerai pažįstamą iš teatro scenos, ir vis dėlto atrodo, kad čia jis vaidina tai, ko niekad negalėjo suvaidinti scenoje. Tai dovana pačiam sau ir režisieriaus - aktoriui. Paprastai tokiais atvejais iškyla pavojus „išeiti iš rėmų“, bet šįkart rėmai juntami. Čia aktorius iš tiesų yra ir Niujorke, ir Holivude, jame matai ir Robertą DeNiro, ir Billy Crystalą, ir dar aibę kitų kino žvaigždžių. Vargšas Holivudas gali būti ramus ir atsipūtęs, Dainius dar pagyvens čia. Bet įsivaizduojama Amerika padvelkia stipriai - turiu omeny ir aktoriaus lengvumą, ir komikavimą, vis dėlto (režisieriaus dėka?) neleidžiantį aktoriui nuslysti į banalybes ar beskonybes (o tai, tiesą sakant, jam dažnai atsitinka „Dviračio žyniose“, bet toks tų žinių „formatas“). Čia jis gali būti galantiškas ir kartu pašėlusiai gestikuliuoti ar raityti visokias mimikas, išmoningai garsams ir balsams panaudoti nelabai kokybišką mikrofoną (nes kartais negirdi žodžių, ir tai primena teatro skirtumą nuo varjetė). Bet viskas kartu - neprarasdamas aristokratiškos (ar tiesiog - inteligentiškos) pozos ir pagrindinės užduoties šiandien jis yra ir publikos užėmėjas. Paėmėjas. Publika jam būtina, būtina ir laisvesnė jos reakcija. Taip urvinis žmogus leidžia savo strėles į salę.
Kada jų pritrūksta? Kai toks tipas kaip teatro kritikas ar šiaip teatromanas nesusitaiko su grynąja pramoga ir ima reikalauti „vos vos“ rimčiau. Tik finale aktorius tarsi ima kalbėti nuo savęs, be jokių mimikų. Tačiau, įsitikinęs teatromanas, to „vos vos“ ir trūksta, kai publika ima pernelyg atsipalaiduoti ir maišyti kokteilį su spektakliu.
“Vos vos“ pritrūksta iki Brodvėjaus ir tada, kai užsimaunami žvejo batai, kurių pagal siužetą prireiks tik antroje spektaklio dalyje, ir visa išsipešiojusi, ne grynai baltais baltiniais varjetė žvaigždė atvirsta į lietuvio artojo palikuonį. Lietuvišką skonį primena ir tai, kad sceną visą laiką „turtina“ dūmai, kurių ten jau tikrai nereikia. Bet neva gražu ir šiandien beveik privaloma. Tokie smulkūs „vos vos“ ir skiria Vilnių nuo Niujorko.
Deguto - yra
O patį „New York“ klubą nuo Brodvėjaus skiria gana daug. Su pjese, aktoriumi ir visu vakaru buvo pataikyta į dešimtuką: atsirado vieta ir reginys, kai gali smagiai ir nebrangiai (vieta prie staliuko - 20 Lt) praleisti laiką, pabendrauti su pažįstamais, socializuotis ir pažiūrėti pirmarūšės vaidybos. Ne sezono metu spektakliui atviros visos salės įvairiuose Lietuvos miestuose (nenusėskite vien Palangoj). Ir klube, ačiū Dievui, ne vien jaunimas. Tačiau: vietoj kostiumuotų bilietų tikrintojų tave pasitinka uniformuota saugos tarnyba, lyg būtum atėjęs ne į teatrą, o banko plėšti. Barmenai prie baro kalbasi rungtyniaudami su aktoriumi scenoje. Ir tyliausioje monologo vietoje jiems staiga velniškai panyžta rankos plauti ar dėlioti indus, suprantama, juos vis pabarškinant. Apmaudu, kad ne tu čia - pagrindinis?
Kol kas „veža“ scena. Bet teatras ar varjetė taip pat turi savas taisykles, ir jas šeimininkams reikia išmokyti pajusti. Pradžioje vadovėlinė tiesa: abu - o varjetė dar labiau - prasideda nuo rūbinės.
