„Mūsų queer pasaulis buvo įkalintas šešėliuose.
<...>
Mūsų pasaulyje mirksinti raudona šviesa
įspėdavo apie policijos reidus.“
Iš Dereko Jarmano knygos „Chroma: A Book of Color“ („Chroma: spalvų knyga“)
Kino pasaulį avangardiniais filmais sudrebinęs britų režisierius Derekas Jarmanas (1942–1994), nors tikrai galėjo pasigirti įspūdingais kūrybiniais pasiekimais, gyvenimo pabaigoje labiausiai didžiavosi puoselėtu sodu. Įvairiapusiškumu įdomus Jarmanas neatskiriamai sujungė meną ir gyvenimą. Visas veiklas, kuriomis užsiėmė – kiną, dailę, rašymą, teatrą, aktyvią veiklą už LGBTQ teises, socialinę kritiką, – jis susiejo savo filmuose. Malonu Jarmano mylėto sodo interpretaciją išvysti ir Nauberto Jasinsko bei Maksymo Teteruko režisuotame spektaklyje „Chroma“ (Jaunimo teatras bei Meno ir mokslo laboratorija; premjera balandžio 4 d.). Tik senas žvejo namelis netoli jūros Kento grafystėje perkeliamas į Vilnių ir jo apylinkes. O į sceninį pasakojimą įpinti ir Thomo Manno apsakymo „Mirtis Venecijoje“ (1912) šešėliai.
Spalvos grynumą reiškianti „Chroma“ – taip pat ir Jarmano knygos, kurią parašė paskutiniais savo gyvenimo metais, pavadinimas. Joje spalvų reikšmės ir jų istorija susipina su prisiminimais, socialinės būklės simptomatika, homofobišku klimatu ir galiausiai kūną ardžiusia liga.
Manno „Mirtis Venecijoje“ į spektaklį įsilieja kaip sceninės dramaturgijos dėmuo. Apsakyme pripažinimą pelniusio rašytojo Ašenbacho trauka prie vaiko tampa froidišku literatūriniu pavyzdžiu, kaip slopinami potraukiai gali nuvesti prie liguisto jų išsiveržimo. Estetinis pasigėrėjimas išauga į aistrą, kuri netrunka virsti apsėdimu, liga.
Labai vertinu Manno knygas, bet „Mirtis Venecijoje“ kaskart sukelia vidines prieštaras. Lygiai kaip Luchino Visconti „Mirties Venecijoje“ (1971) kino interpretacijos niekaip negaliu atskirti nuo fakto, kad Ašenbacho geismų objektą suvaidinusiam Björnui Andrésenui tebuvo penkiolika. Vis dėlto tai, kaip „Chromą“ sudėlioja režisieriai, šiuos moralinius pančius panaikina. Spektaklyje taip pat esama obsesijos, tik ši perteikiama kompulsyviu filmavimu. Dariaus Gumausko kuriamas Menininkas, pakerėtas traukinio pakeleivio (Motiejus Aškelovičius) grožio, nepaiso ribų ir filmuoja jauną vyrą. „Chromoje“ geismas, Manno pasakojime tapęs patologiniu, čia paverčiamas įsiveržimu į kito erdvę ir atvaizdo savinimusi. Vietoj Manno aprašyto geidulio, kuris visuomenės rėmuose būtų baustinas, spektaklio personažas negalėjo susivaldyti nefilmavęs traukos objekto, nes šis buvęs labai gražus.
Jaunųjų aktorių Aškelovičiaus ir Rūtos Jonikaitės personažai – tai nuogos fantazijų karštinės apimto Menininko mūzos. Jos kalbina Menininką pasiduoti savo geismams, įsilieti į bakchantišką žaidimą. Apsinuoginusių aktorių kuriami personažai supaprastinami iki kūnų, objektų, vertų tiek, kiek gali pasotinti grožio alkį. Nepaprastai džiugu, kad kūrybinė komanda rūpinosi saugia aplinka ir bendradarbiavo su intymumo koordinatore Virginija Vareikyte.
Nenuginčijamos spektaklio stiprybės – muzikos, aplinkos garsų, šviesų ir vaizdinės medžiagos komponavimas. Atmosferą kurianti kompozitoriaus Dominyko Digimo muzika visą erdvę užlieja tamsiais tonais. Šviesas diktuoja paros ciklas: iš pradžių gelsvos, šiltos, vėliau jos šaltėja, įgauna melsvos prieblandos atspalvių (šviesų dailininkas Dainius Urbonis). Scenografės Sigitos Šimkūnaitės sukurtai erdvei išplėsti, vietai patikslinti, o vėliau estetikai ir kinematografiniam pojūčiui sustiprinti naudojamos videomenininko Vytauto Pluko vaizdo projekcijos.
Greta šių tarpusavyje susigrojusių išraiškos priemonių esminį klausimą spektaklyje kelia kalba ir jos stilius – tai, kas sakoma, kaip sakoma, kokie žodžiai parenkami. Paprasta kalba staiga pertraukiama kokiu pretenzingu žodžiu, tai sukelia nemalonų disonansą ir ausiai, ir spektaklio ritmui. Tai galėtų pateisinti idėja, kad pagrindinis veikėjas – rašytojas, kuriam grynai buitinės, šnekamosios kalbos negana. Jis patiria vidinę krizę, neberanda formuluočių, o gal tiesiog pavargo ieškoti tinkamų žodžių tam, ką nori išreikšti?
Iš pradžių santykinai rišli kalba netrunka tapti nei poetiškais, nei visiškai proziškais kliedesiais apie pasaulio chaosą, paukščius, destruktyvumą ir dar kažin ką. Vieną minutę veikėjui į viską nusispjaut, kitą jis jau ieško savo kančios šaknų, taip tikėdamasis įminti ir pasaulio kančių šaltinius. Geriausiai jam išsisakyti pavyksta filmuojamais vaizdais. Bet ne nuotraukomis, nes jos sustingdo, įkalina tai, kas gyva. Muzikai paveikiai nutilus, begarsės pauzės tampa dar stipresnės. Greta tokio stipraus užtaiso nepagaulios frazės sustiprina liguistumo būseną, bet drumsčia sapnišką spektaklio aurą.
Nesiliauju svarsčiusi, kaip spektaklis suskambėtų mažesnėje erdvėje. Toks pasakojimas diktuoja glaudesnio ryšio su žiūrovais, paprasčiausio jų buvimo arčiau scenos poreikį. Didelė salė tapo nemenku išbandymu aktorių tarčiai, ypač daugiausia teksto turinčiam Gumauskui. Jam kliuvo nelengva užduotis – tarti žodžius ramiu, egzistencinį nuovargį jaučiančio, tarsi su savimi besikalbančio žmogaus balsu. Tačiau šioje vietoje nukentėjo artikuliacija, dėl šlubuojančios tarties sakiniai neretai virsdavo neaiškiu murmėjimu.
Spektaklio aprašyme nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas. Ryšio ilgesys ir kartu vidinė kova, stabdanti nuo suartėjimo. Nes patirta per daug atstūmimo, pažeminimų, grėsmės.
Grožio alkis čia užima svarbią vietą, bet estetinis pasigėrėjimas virsta jauno kūno trauka ir veikia kaip slopintos savasties protrūkis. Savo paties fantazijų supančiotas Menininkas pasiduoda pagundoms, scenoje pabirę apelsinai tampa Edeno sodo nuopuolio simboliu.
Lyg gyvenimo pabaigos apreiškimas, pasiramstydama lėtai ateina juodu apdaru vilkinti aktorė Kristina Andrejauskaitė. Prislopintu, kiek gergždžiančiu balsu kalba Menininkui apie visas paslaptis, kurias jis taip norėjo įminti. Šiame sode įmanoma viskas. Įsižiebia ryto saulę primenanti ryški šviesa ir prisikėlimo ciklas vėl viską įsuka nuo pradžių.
