Rašau šį tekstą mąstydama apie kūną – temą, kurią pristatė kaip festivalio motto šių metų „Naujasis Baltijos šokis“. Mąstau, kaip mes jaučiamės savo kūnuose? Ir kas yra sudėtingiau: ar mums priimti savus kūnus, ar susidurti su tuo, kaip mūsų kūnus priima arba nepriima kiti? Svarstau, ką reiškia kūno kalba, kurią pamatys kitas, ir kaip kūnas kalba su savimi, kai niekas nemato. Kaip keičiasi kūno kalba, kai išmokstame, kaip teisingai kūnu transliuoti žinutes kitiems? O kas tada, jei kūnas kaskart pasako, kad šitoks teisingas kalbėjimas yra toks žalingas, kad kūnas nebepakelia šitos apsimesties? O kas, jei kūnas atsisako būti teisingas, jei jis nebeklauso? Jei jis virpa ir trūkčioja? Kas tada, jei kūnas nė neturi galimybės apsimesti teisingu kūnu? Jei šis kūnas yra be galo atviras dalintis, tik kartu įvairus, vadinasi, kiek kitoks, nei dažniausiai patiriame kasdieniuose mūsų kūnų susidūrimuose čia, Vilniuje / Lietuvoje? Ką reiškia tokių kūnų buvimas čia, ir kaip šios reikšmės bei kažkokios neapčiuopiamos normos kistų, jei atsidurtume, pavyzdžiui, Braitone, Brėmene ar Malmėje? Kiek žinių apie tai turime?
Įsivaizduokit festivalį, kuris kūnų neskirstytų, nekategorizuotų, o leistų įvairiausiems kūnams tiesiog būti. Tarpti ir skleistis taip, kaip šie kūnai nori, ir kaip jiems patogu. Festivalį, kuris kūnų įvairovę pasirinktų kaip prioritetą, kurtų šią harmoningą būtį ir atidarytų festivalį tokiu spektakliu. Kone taip nutiko šių metų „Naujajame Baltijos šokyje“: kūnų įvairove nuspalvino trupės „Unusual Symptoms“ ir choreografės Adrienn Hód bendras projektas, skatinantis įtrauktį – spektaklis „Harmonia“. Jis festivalyje buvo parodytas kaip antrasis darbas vos po jį atidariusio italų ir ispanų trupės „Kor’sia“ šokio spektaklio „Mont Ventoux“.
Nors „Mont Ventoux“ kūrė ypač techniško, kartu ir vizualiai patrauklaus spektaklio įspūdį, jis neturėjo esminio elemento, kuris dažniausiai meno kūriniui padeda susikalbėti su žiūrovu – nekūrė žmogiškojo ryšio ir emociškai nepraturtino; todėl, nors buvo ypač kompaktiškos trukmės, bet prailgo. Tačiau būtent šias dedamąsias su kaupu atpirko spektaklis „Harmonia“, trukęs beveik dvi valandas. Šiame darbe nė viena minutė neatrodė perteklinė. Visa realiu laiku vykstanti laiko tėkmė scenoje turtino žiūrovą, leido tiesiog ramiai išbūti; stebuklas kilo ne iš kokios nors prašmatnios scenografijos, o scenoje lėtai veikiančių dešimties kūnų: niekur neskubančių, dėmesingų ir atvirų kiekvieno žiūrinčiojo žvilgsniui bei apmąstymų horizontams.
Tai – po trejų metų į „Naująjį Baltijos šokį“ sugrįžusios vengrų choreografės Adrienn Hód ir Brėmeno teatre veikiančios šokio trupės „Unusual Symptoms“ bendras projektas, skatinantis įtrauktį – „Harmonia“. Penki negalią turintys kūnai scenoje veikė su kitais penkiais, jos neturinčiais (bendrakūrėjai ir atlikėjai: Aaronas Samuelis Davisas, Florentas Devlesaveras, Gabrio Gabrielli, Paulina Porwollik, Leisa Prowd, Tamara Rettenmund, Nora Ronge, Andoras Rusu, Young-Won Song, Károlyʼis Tóthas).
Adrienn Hód ne pirmą kartą dirba su trupe „Unusual Symptoms“: prieš trejus metus Vilniuje jau rodytas jų šokio spektaklis „Šalia“. Choreografė mėgsta sukurti intymias situacijas, kuriose šokėjai turi palankią erdvę atskleisti savo kūniškumą, pojūčius, emocijas ir verbališkumą: „man patinka <...>, kai šokėjo asmenybė atsiskleidžia judesyje; kai asmenybė ir judesys tampa spektaklio sluoksniais“[1], – tuomet pasakojo Hód. Šis intymumas, šokėjo asmenybės autentiškumas itin atpažįstamas spektaklyje „Harmonia“. Tai visai nėra sutapimas: būtent 2022 metais „Harmonia“ premjera įvyko Vokietijoje. Choreografė interviu[2] yra minėjusi, kad tai buvo pirmas kartas, kai ji dirbo su negalių turinčiais profesionaliais šokėjais.
Tuščioje scenoje, menamoje treniruočių salėje vyksta pasiruošimo treniruotei, o galbūt pasirodymui skirti darbai: mankšta bei masažų sesija. Čia skamba lengvas klasikinės muzikos fonas, girdisi tylus atlikėjų skaičiavimas. Niekas neskuba, scenoje patiriame realų laiką; veiksmas vyksta lėtai, sukauptai. Dešimt skirtingų kūnų veikia poromis. Čia pat, panaudojant kūno svorį, atliekami tempimo pratimai. Kūnai po truputėlį laisvinasi iš rūbų.
Atrodo, tarp šių scenoje veikiančių kūnų jau užsimezgęs besąlygiškas pasitikėjimas: žinojimas, kad esi saugus, o šalia esantis kūnas padarys viską, kad toks ir išliktum. Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Beveik kiekvieną kūno milimetrą. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.
Improvizacija paremtas spektaklis leidžia stebėti kūnų raiškas. Judesiai laisvėja, platėja, scenoje kūnai užima vis daugiau erdvės. Vienas kūnas jau sėdi vežimėlyje, kiti du kūnai po gerų dešimties minučių išrenka vežimėlį: jis čia pat naudojamas kaip įrankis, kaip atskiras sporto inventorius. Sveikas kūnas tikrinasi kojos protezo matuoklį, o kitas kūnas, naudodamas atramą, atlieka sukinių seriją. Po bemaž pusvalandžio kūnai atsiskiria, atsiradus garsiniam ritmui pulsuoja, virpa, kaip ir atskiri tų kūnų raumenys: traukiasi ir plečiasi.
Šiame spektaklyje žiūrintysis turi pakankamai laiko susitikti su kiekvienu įvairiu kūnu. Kiekvieną minutę vis labiau ir labiau jaukinasi scenoje veikiančius kūnus, kurie dar prieš menką valandėlę atrodė tokie svetimi. Atskiri kūnai jau trūkčioja rate, čia pat išsirikiuoja įstrižainėje. Tyla. Kūnai sėdasi, gulasi, atsipalaiduoja. Atmosfera įkaista: prasideda muzikinių hitų popuri, beveik fiesta, kurios metu kiekvienas iš kūnų scenoje turės savo pasirodymo valandėlę. Čia kiekvienas kūnas tampa ne tik švente, bet ir šventa vieta maksimaliai būti taikoje su savimi ir aplinkiniais. Ir siausti! Žaisti! Šėlti, o jei norisi – vilioti!
Grįžtu prie pradžios klausimų, kuriuos norisi papildyti ir gerai apsvarstyti tiek su savimi, tiek su aplinkiniais: kokį mes kuriame santykį su vienas kito kūnu? Kaip taip nutinka, kad nestandartizuoti, įvairūs kūnai kažkam sukelia diskomfortą, o kažkas net nusprendžia nubrėžti aiškią ribą tarp mes ir jie? Kaip taip nutinka, kad įvairesnius kūnus sutinkame ypač retai? Kaip taip nutinka, kad kai kurie kūnai gali būti įtikinti, jog neturi galimybių būti kartu? Siekti norimos profesijos – pavyzdžiui, būti scenoje. Kodėl nutinka taip, kad nevykstant tarpusavio pokalbiams, arba nutikus vos vienam, atsiranda krūva sprendimų, nepadedančių, o sutrikdančių įvairių kūnų dermę ir galimybę gyventi harmonijoje, būti kartu? Ar tikrai žinome, kiek kiekvienas kūnas gali, ir kur atsiranda šio kūno ribos, o kaip kartais mes vien savo įsivaizdavimu, numanomu žinojimu tas galias apribojame. Kas nutiktų, jei negalia šitame bendrame kūnų junginyje ištirptų? Galbūt mums tiesiog užtektų būti šalia, ir pilnai įsitraukti į tai, kad įvairesniems kūnams būtų įmanu lengvai patirti visas galimybes, kurias turi tik dalis dabartinės mūsų visuomenės. Galbūt ši „Harmonia“ ir reiškia tiesiog paprastą, harmoningą būtį? Kad galėtume tarpti kartu su visais, būti visokiais, susikalbėti ir sąveikauti, be jokių jie ir mes?
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
[1] Kačkauskaitė, Ugnė. Choreografė Adrienn Hód: Vengrijoje egzistuoja paraleliniai pasauliai. Dance.lt, 2022-05-02. Prieiga internetu: http://dance.lt/new/2022/05/02/choreografe-adrienn-hod-vengrijoje-egzistuoja-paraleliniai-pasauliai/
[2] Spektaklio su profesionaliais šokėjais, turinčiais negalią, choreografė: Visi esame daug panašesni, nei gali atrodyti. Newbalticdance.lt. Prieiga internetu: https://newbalticdance.lt/spektaklio-su-profesionaliais-sokejais-turinciais-negalia-choreografe-visi-esame-daug-panasesni-nei-gali-atrodyti/
