Režisierius Cezaris Graužinis prisipažino esąs ne iš tų režisierių, kurie nuolat kažką tobulina. Todėl pamatyti Helsinkio „Viirus“ teatro spektaklį „Kaligula“ buvo dvigubai įdomu. Pirmiausia, dar kartą buvo galima įsitikinti, kad režisūriniai spektakliai nesubyra, o gal tik apsivalo nuo bereikalingų apnašų. Antra, tai visai kitos prigimties, kito žanro spektaklis, lyginant su pirmuoju Menų spaustuvėje parodytu „No Return“. Įdomu, kad abu „kiečiausi“ XX a. rašytojai filosofai – Kafka ir Camus – pastatyti visai kitaip kreipiant sceninį gyvenimą. Tai rodo, kad magiškojo teatro prigimtis tokia stipri, jog ir režisierius, valdomas begalės atsitiktinumų, tampa režisuojamas Teatrinių atsitiktinumų. Kas galėtų pasakyti, kad tai darbai, sukurti to paties menininko? Nei dailėje, nei muzikoje tokie skirtumai, ko gero, būtų neįmanomi.
„Kaligula“ – ženklais parašyta drama. Tai nesceniškas kūrinys, nors ir pjesė. Gerų rašytojų inscenizuoti ar ekranizuoti praktiškai neįmanoma. Jie kažkaip susmulkėja, subyra. Šį kartą taip neatsitiko, gimė kažkas nauja. Graužinis pagal savo dramaturginę patirtį iš Camus sukūrė postbeketišką pjesę, kur personažų balsų polifonija lyg savotiška „dėmė ant tylos“ suka vienatvės juostą. Taip sukuriama balsų simfonija apie gyvenimo laikinumą. Graužiniui ši tema labai svarbi, gal net svarbiausia. „Kaligula“ bandoma išprovokuoti žmogaus vaizduotę. Visi režisieriaus palikti veikėjai – Herėja, Kesonija, Helikonas, Scipionas – yra pasidalinę Kaligulą. Pagrindinio herojaus atsisakyta veikiausiai todėl, kad režisieriui nerūpėjo aiškintis juodųjų, tironiškųjų pradų prigimties. Jis kūrė Kaligulą per laisvės, tikėjimo vitališkų pojūčių ieškojimus. Režisieriui rūpi, kada žmogus gali pakilti į orą kaip paukštis, todėl jo surinkti ir paties parašyti tekstai apie laisvę skamba kaip tikra poezija.
Poetinei formai režisierius pasirinko gana griežtus rėmus. Pagrindiniai Camus personažai įkalinti prie mikrofonų, tarytum taip galėtų išvengti atviro ir tiesioginio tarpusavio ryšio. Įgarsinta klaustrofobinė aplinka, kurioje jie gyvena ne vien su savo mintimis, bet ir savo atspindžiais, sukuria ne tiek koncertinę aplinką, kiek tam tikrą kosmosą, kuriame lieka žodis ir jo skleidžiama mintis. Tokį teatrą ypač būtų svarbu regėti be jokių titrų, nes jie dar labiau suskaldo gana intensyvaus mąstymo reikalaujantį tekstą, žiūrovas pavargsta, atsiranda nuobodulio properšos. Nes ir aktoriai, dėvintys klasikines eilutes, žaižaruojančiuose veidrodiniuose atspindžiuose pradeda ne tik dvejintis, bet ir tirpi, virsta dėmėmis. Nors, antra vertus, kuo labiau siaurėja aplinka, tuo greičiau ryškėja laisvės neišvengiamybė.
Praėjusio amžiaus teatro mąstytojas Juozas Miltinis griežtai teigė, kad bet kokia technika tik nutolina kūrinio filosofiją. Tuomet regime tik fiziką. Graužinio „Kaligula“ šioje sistemoje galėtų būti pavadinta daugiau techniniu spektakliu, nors artėjant finalui, iškyla nemažai ir naujos, jau net ne Camus priklausančios filosofijos: kadangi po mikrofonais lengviau slepiasi tiesa, Kaligula vis intensyviau pradeda valdyti sąmonę, neaišku, kokiu būdu artėja ne vien į tuos žmones, kurie juo „žaidžia“, bet ir į žiūrovą. Tokiu būdu režisierius pastato kūrinį ne apie ką kitą, o būtent apie Kaligulą. Po spektaklio aktoriai prasitarė, kad visi jie „Kaligulą“ saugo nugaros raumenyse. Šiam spektakliui ypač svarbi disciplina, ištikimybė savo profesijos įžadams.
Režisierius kiek koketavo, sakydamas, kad tokiais kūriniais galima ir sužaloti aktorius, tačiau pastarieji džiaugėsi galimybe pasveikti nuo paviršiumi slenkančio gyvenimo. Mąstantys teatro žmonės – pats didžiausias deficitas.
Graužinis priklauso tiems režisieriams, kuriems svarbu „ką pasakyti“. Todėl jo spektakliuose labai ryškūs socialinio-poetinio teatro pradai. Su Helsinkio teatro aktoriais sukurtas spektaklis lengvai perkeliamas į mūsų situaciją, tampa keistai aktualus, nors režisierius nekuria aktualaus spektaklio. Šiandien žmonės, sakydami savo tribūnines kalbas per mikrofonus, pasaulio absurdą pavertė tokia realybe, kad net Camus atrodo vos ne realistinis rašytojas. Bet tokios metamorfozės įvyksta tik režisieriaus rankose. Scenoje jis moka sunaikinti ezopinę kalbą, nors tekstai jai gali lengvai paklusti. Graužinis labai rimtai susidvejina su kiekvienu personažu, todėl visi tampa pagrindiniais, visi yra įdomūs. Individo protestas prieš gyvenimo absurdiškumą tarytum yra atitolintas nuo kasdienybės, bet be atvirų kaliguliškų aistrų, o sakant garsiąją frazę „noriu mėnulio“ tai nuskamba beveik kaip realistinis siekis. Ir vien todėl mes tikime tariamais žodžiais, nors jie ir nėra išrėkti. Absurdiškoje visuomenėje iliuzija pavirsta realybe.
Teatrine forma įkūnyta sužalota Kaligulos dvasia dramatiškų papildymų susilaukia iš Giedriaus Puskunigio muzikos. Nė lašo pataikavimo. Puskunigis visada kūrė dramaturgiškai sodrią muziką. Ji, kaip gera drama, turi atskirą savo gyvenimą. Nors pagal patį kūrinį tai yra minorinių leitmotyvų vėrinys, Puskunigio muzika išlieka labai gražia ir vientisa. „Kaliguloje“ demoniško sukilimo prieš likimą muzikinė interpretacija tampa vienijančia vertikale.
Laisvės sąvoka šiandien turėtų būti išpažįstama daugelio, tačiau mes pasmerkti mirti, neišsipirkę kaltės. Graužinis dega aistra kurti teatrą, ji stimuliuoja ir aktorius, kurie prisipažįsta kaskart atrandantys vis naujas reikšmes, postūmį kurti pajuntantys širdimi, be ypatingo analizavimo. Aktoriams lengva grįžti prie kūrinių, kurie nepasitraukia iš širdžių. Marika Parkkomäki, Dickas Idmanas, Robertas Enkellis, Tobias Zilliacus tarytum grįžo į Lietuvą, nes juos „sukūrė“ lietuvių komanda. Prie spektaklio ir po jo vykusio susitikimo su kūrėjais atviro, nuoširdaus, sklandaus tono daug prisidėjo tekstus ir pokalbį vertusi Alma Braškytė, atrodo, be pastangų nardanti tarp švedų-anglų-lietuvių kalbų.
Menų spaustuvės pirmosios kelionės „Namo!“ personažu tapo Cezaris Graužinis, kuris naujoje šviesoje išryškėjo ne vien kaip režisierius, bet ir kaip savarankiškų tekstų autorius. Nesvarbu, kad kai kurie tekstai gimė ir aktorių lūpose – jie buvo panaudoti konceptualiai, atsisakant bet kokio teatrą skandinančio tuščiažodžiavimo.
