Iš tiesų jie net negyvena, o tiesiog būna, laukdami beketiško stebuklo, kuris neateis. Kas belieka? Nuolatinė koma, pertraukiama panikos priepuolių.
„Manome, kad mūsų žiūrovų, nereikia vien raminti, glostyti jiems galvučių… Galbūt svarbiau pamatyti, kaip kitas nusvyla, kaip jam skauda ir kokios gali būti ribų peržengimo pasekmės“, – svarsto Tadas Montrimas.
Oskaras Koršunovas: „Tai ne karas, ne invazija, bet dvi Europos pusės skaudžiai jungiasi žmonių likimais, mėgina sulipti. Čia kyla savęs identifikacijos problema”.
Kodėl šis Justino Marcinkevičiaus kūrinys toks populiarus? Todėl, kad jis labai aiškiai perteikia visus visuomenės charakterius, žmonių tipus. Tai tarytum psichologinis visuomenės portretas.
Videomenininkai kuria instaliacijas, bet jos jokio ryšio su teatru neturi. Teatro spektakliuose video galimybės dažniausiai naudojamos kaip iliustracija. O aš siekiu, kad visi spektaklio elementai veiktų, dėl to atsisakau įrašyto vaizdo.
Vienos dienos gastrolės Vilniue – nuo „Mamos Mū” apie karvę medyje iki „Iljos Iljičiaus gyvenimo” apie Oblomovą lovoje.
Kryptys: išlaikyti repertuare klasikinį romantinį baletą, papildyti jį XX a. aukso fondo kūriniais, statyti šiuolaikinių choreografų darbus, ugdyti lietuvių choreografijos mokyklą, rengti meistriškumo kursus.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Vytautas Rumšas gruodžio 3 dieną šventė šešiasdešimtmetį.
Čia yra ir animacijos, ir filmavimo on-line režimu, ir kitokių interaktyvių technologijų sprendimų. Bet visų svarbiausia šiame spektaklyje – šokis.
