Ironiškoje atmosferoje iškyla dabartinio žmogaus baimės ir nemeilės šmėklos, kurios priverčia dekalogą skaityti visiškai kitaip: „Bijok savo artimo kaip pats savęs“.
Namų šeimininkę, kirpėją, siuvėją, virėją, motiną, verslininkę, direktorę, valdytoją, – įvairius Weigel kurtus moters amplua judesių ciklu paverčia Birutės Letukaitės choreografija.
Pagal autorių sumanymą kalbiniuose miuziklo intarpuose galima laisvai improvizuoti, tad galbūt išgirsime įdomių minčių apie dabartinę Lietuvos politiką.
Šiuos aktorius vienija ne tik bendra scena, bet ir tam tikra prasme kilmė – juos abu daug metų buvo galima vadinti Klaipėdos, uostamiesčio, pajūrio aktoriais.
Gailė Garnelytė: „Man buvo įdomu kalbėti apie tai, jog tiek išvykusieji, tiek pasilikusieji vis tiek tebėra draugai, laukiantys, kada galės susitikti ir tiesiog pasikalbėti.”
Juo toliau, juo labiau norisi, kad visi spektaklio dėmenys – net ir tekstas – paklustų mano ideologijai, etikos ir grožio suvokimui.
Tradiciniai, kartais baugūs, religinių apeigų motyvai, uždara erdvė, tamsa, kraujo spalva, aukščio baimė… Pasaka, virstanti sapne regėtu košmaru…
„DNR kodas viešųjų pirkimų būdu neperkamas”, – sakė Menų spaustuvės direktorius Audronis Imbrasas.
Stengiuosi pastatyti tokį spektaklį, kokio nėra, tačiau vis dėlto tokį, kokį aš pats labai norėčiau išvysti kaip paprastas žiūrovas.
