Ne tiek pritaikant sienas prie menų, kiek menus prie sienų, vienas po kito erdvėse tarp Šiltadaržio skersgatvio ir Maironio gatvės 2000 m. vasarą vyko šiuolaikinio teatro festivaliai.

Lietuvos teatro pedagogikos skiltyje net keli intriguojantys istoriniai portretai: Aleksandro Guobio apie profesorę Ireną Vaišytę ir Remigijaus Vilkaičio – apie Valeriją Vaitkevičiūtę.

Spektaklis yra apie ribas – tikras ir menamas, mūsų pačių susikurtas. Ir kada jas peržengti – ar apskritai peržengti jas, – sprendimas priklauso nuo tavęs paties.

Režisieriui Algirdui Latėnui, praėjusiais metais pristačiusiam Shakespeare‘o „Makbeto“ interpretaciją, šiuolaikinio rusų klasiko Olego Bogajevo kūryba yra gerai žinoma.

Siūlomame „produkte“ pagal visus rinkos dėsnius susipina erotika, meilė, terorizmas ir religinis fundamentalizmas. „Produktas“ – sumani šiuolaikinės visuomenės fantomų satyra.

Akcija „Kviečiu tave į teatrą“ šiemet buvo beveik keturis kartus didesnė nei praėjusiais metais. Į 13 teatrų spektaklius per savaitę buvo parduoti 4546 bilietai.

Režisieriaus traktuotėje „Eugenijus Oneginas“ yra „belaikė“ istorija. Net ir toks atgyvenęs, regis, įprotis kaip rašyti laiškus mylimiesiems mūsų dienomis atgyja mielai jaunimo spaudomų SMS žinučių pavidalu…

Knyga, kurią sudarė teatrologė Ramunė Balevičiūtė, nėra Vilniaus mažojo teatro istorija. Veikiau – jos šaltinis, kurį sudaro gyvi, asmeniški, neretai ir skausmingi žmonių, kūrusių ir tebekuriančių teatro istoriją, liudijimai.

Nesinorėjo paskęsti krinolinuose ir perukuose pasakojant apie laisvos dvasios, fatališkos moters likimą. Tas laikas buvo tiesiog pritvinkęs naujos energijos, kuri sprogo netikėtai prasidėjus karui.