Į akis šiemet krito šiokia dramaturginės medžiagos monotonija ir spektaklių minimalistiniai pavadinimai: „Emigrantai“, „Moderatoriai“, „Pasikėsinimai“, „Fundamentalistai“…

Mane žavi Duras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą.

„Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, niekas pabandomas sureikšminti. Juk aš žinau, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, kaip ten yra.”

„Buvo iš ko tada pasišaipyt, – šneka spektaklio režisierius Vitalijus Mazūras. – Kai atėjo premjeros vertinti Kultūros ministerijos ir teatro direkcijos atstovai, sako, prieš ką tas spektaklis? Prieš nieką…”

Ispanijoje vykstančio festivalio jubiliejui pastatytoje operoje ansamblis „bandArt“ stovi, juda ar net šoka scenoje be jokio dirigento. Jų judesiai surežisuoti ant milžiniškos video projekcijos, vaizduojančios Orfėjo lyrą.

Tai šiuolaikinio didmiesčio „Šecherezados pasakos“. Vaizdų, garsų ir pojūčių pasaulis pasiglemžia žiūrovų vaizduotę ir gena ją painiais sapnų labirintais, besirangančiais tai po daugiaaukščio namo koridorius.

Tai Lietuvos kultūros fondo remiamas miestų – partnerių kūrybinis projektas „Tarp Kauno ir Sankt-Peterburgo“, kurio tikslas – pastatyti spektaklį lėlių teatro technika.

Dainiui Kazlauskui premjera – taip pat savotiškas iššūkis. Jis režisuoja spektaklį pirmąsyk už Vilniaus ribų – ir su scenoje debiutuojančiu dainininku.

Pagrindinius poetų Dantės ir Vergilijaus vaidmenis naujajame spektaklyje kuria Rolandas Kazlas ir Vaidas Vilius. Muziką spektakliui kuria Andrius Mamontovas.