Nacionalinio dramos teatro scenoje jau išdėstytos dekoracijos, kuriose Eimunto Nekrošiaus aktoriai po savaitės vaidins premjerą pagal Dante´s „Dieviškąją komediją„. Tai naujas repeticijų etapas, kai būsimo spektaklio komanda iš „Meno forto“ kamerinės aplinkos persikėlė į didžiąją sceną.
Neseniai režisierius vienai parai buvo nuskridęs į Romą, kad Italijos publikai būtų pristatytas kaip Vičenzos miesto „Olimpico„ teatro meno vadovas, rengsiantis programą „Kasikos spektaklių ciklas“.
Ir artėjanti premjera, ir naujos pareigos - išskirtiniai kultūros gyvenimo faktai, bet E.Nekrošius nelinkęs nieko sureikšminti. Apie meno vadovo postą ištaigingame, nuo Renesanso gyvuojančiame Italijos teatre jis sako, kad „daugiau yra klausimų, nei atsakymų". Apie artėjančią premjerą - kad dar nežino, kaip viskas atrodys. Ir kad nereikia darbo teatre mistifikuoti. Bandysime.
- Ką reiškia tos pirmos dienos, kai iš „Meno forto" išeinate repetuoti į sceną?
-Kai pereini į didelę sceną, šiek tiek yra smagiau. Kasdienybė su tom pačiom sienom, tais pačiais langais kartais ima varginti. Aplinkos pasikeitimas - gerai. Ir erdvė. Nacionaliniame teatre gera erdvė.
- Kas tą persikėlimą lydi? Sumaištis? Ar atvirkščiai?
- Neaišku, kaip bus. Kartais labai lengvai pereinama į didelę sceną, o kartais atmosfera pasikeičia visiškai. Dar pats nežinau, kaip čia bus.
- Dekoracijos padaromos būtent atėjimui į sceną?
- Taip. „Meno forte" repetavom su fragmentu. Pora dienų - ir viskas susimontuoja scenoje. Po dienos kitos ir kostiumai atsiranda. Dar nemačiau aktorių su šito spektaklio kostiumais. Tai gali irgi kai ką pakeisti. Gali ir nepakeisti. Žiūrėsim.
- Iš ko jūs pajuntate, kad imate konkretų kūrinį? Kad jau dirbate su juo - kaip dabar su Dante´s „Dieviškąja komedija"?
- Ateina momentas, ir supranti, kad kažką reikia dirbti. Būtų kvaila sakyti, kad daug laiko apie tą kūrinį galvojau. Užkliūva akis už knygų.
- Tos knygos prieš jūsų akis - visada. Bet būna laikas, kai tam tikroms knygoms esate abejingas, o staiga vienas kūrinys nebepaleidžia jūsų.
- Netikiu tokiais „nebepaleidimais". Truputį mistifikuoja režisieriai, kai taip kalba.
- Viskas - valios reikalas?
- Tiktai valios reikalas. Dante´s „Dieviškąją komediją" tikrai seniai turiu, Vytauto Kalinausko iliustruotą, jo paties atneštą ir dedikuotą. Labai puikus žmogus buvo, gerai jį atsimenu. Galbūt - vienas iš kelių menininkų Vilniuje. Prigimtis meninė. Labai nesavanaudiškas, dosnus kitiems.
- Jūs irgi dosnus. Tarkime - kviesdamas Rolandą Kazlą Dantės vaidmeniui. Taip, tai reto talento aktorius, bet pastaruoju metu buvęs tik su gera literatūra, pats ją inscenizavęs ir save režisavęs.
- Negalima taip sakyti. R.Kazlas turi daug darbų ir puikiai juos daro. Kiti aktoriai jam gali tiktai pavydėti kūrybiškumo. Kai aktorius geras, tada režisierius šiek tiek gal ir reikalingas. Nemaišyk tiktai.
- Kažkada Jaunimo teatre jūsų „Kvadratas„, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Nosis„ buvo neįsivaizduojami be aktoriaus Remigijaus Vilkaičio, jūsų bendramokslio iš Dalios Tamulevičiūtės „dešimtuko“. „Dieviškojoje komedijoje" sugrąžinate jį į sceną.
- Tai normalūs teatro santykiai. Šitam spektakliui reikia man tokio žmogaus, tokio charakterio aktoriaus.
Teatre viskas vyksta žymiai paprasčiau, negu virš teatro ar virš kūrybos. Negaliu skaityti interviu, kuriuose pakabinamas dūmų debesis, nusišnekama, niekas pabandomas sureikšminti. Juk aš žinau, dirbdamas teatre kiekvieną dieną, kaip tai yra, kaip tai susikuria, kaip tai daroma. Teatralai galėtų šiek tiek santūriau kalbėti. Pažiūrėkit, rašytojų ar dailininkų visai kita kalba.
- Kiekvienam teatro žmogui jo menas yra svarbiausias.
- Atsidarau interneto žinių portalą, o ten - ilgiausias sąrašas straipsnių apie krepšinį. Anksčiau dar domėdavausi, dar žaisdavau krepšinį, ir po to jis man išnyko. Tokia didelė kolonėlė straipsnių, o man nereikia.
Taip galima suvokti, kad ir teatras kažkam yra išnykęs. Daugeliui žmonių yra išnykęs kultūros skyrius. Jie kitur vaikšto ir net nežvigteli į tas teatro ar kutūros straipsnių kolonėles.
- Dante´s „Dieviškosios komedijos„ pirmoji dalis „Pragaras“ - nepakenčiamos sąlygos. Karštis, šaltis, smarvė, greitis. O kai skaitai, kas ir už ką ten patekęs , supranti, kad visas gyvenimas - viena nuodėmė. Net sunku skaityti - vis dar pragaras, ir už viską jis gresia.
- Taip, ten vietos daug... O visą knygą perskaityti - didelis darbas. Tiktai iš reikalo turbūt imasi žmonės. Studentai, filologai, tyrinėtojai. „Dieviškoji komedija" turbūt mažiausiai skaitoma iš didžiųjų kūrinių.
- Skaitau ir puikiai suprantu, kad scenoje bus visai ne tai, kas Dante´s parašyta. Tai bus Nekrošiaus „Pragaras„ ir „Skaistykla“.Kodėl jūs toks laisvas nuo to, kas parašyta?
- Dante tai duoda. Tą teisę.
- Ir Dostojevskis, ir Shakespeare´as, ir Goethe jums davė tą teisę. Ir jūs ją pasiėmėte.
- Net negalvoju apie tai. Negi dabar imsiu ir galvosiu apie savo teisę? Taip išeina. Vieną kartą pavyksta, kitą kartą nepavyksta. Ir tai yra gerai. Taip ir turi būti.
- Kaip reaguojate į teiginį, kad jau baigėsi režisieriaus teatro epocha ir prasidėjo prodiuserio teatro laikas?
- Jeigu scenoje nėra gerų aktorių, tegu vadinasi kaip nori tas teatras. Žmonės sukuria kažkokius svarbumus: režisieriaus teatras, prodiuserio teatras, ir kad tik to ar kito dėka egzistuoja teatras. Taip, toks laikas, bet visa tiesa - aktoriuje. Ir čia nieko naujo.
- Ar nejaučiate, kad prodiuseriai jums diktuotų?
- Ne. Gal truputį premjeros terminą nustato, bet tai susitarimo dalykas.
- Bet padiktuojama darbo trukmė - ne tiek, kiek režisieriui reikėtų. Kaip jūs susitvarkote su tuo? O jeigu jums norisi dirbti ilgiau?
- Vakaruose dirbama tik taip - pusantro mėnesio spektakliui. Tokios jau taisyklės. Nematau nieko blogo, kai duodamas itin trumpas laikas. Tada visai kitaip mobilizuojiesi. Režisierius turi pasiruošti iš anksto. Su aktoriais susitinki tom dienom, kada prasideda darbas, bet režisierius jau turi žinoti viską. Koncepcijų ieškojimui, sprendimų darymui repeticijų metu visiškai nebėra vietos. Viskas turi būti surasta iki tol, surašyta, sudėta galvoje.
Bet tai, ką sakau apie darbo trukmę Europos teatruose - senos tradicijos, tai normalu. Per tą duotą trumpą laiką galima puikių spektaklių sukurti. O galima ir labai blogų. Laiko turėjimas ar neturėjimas kūrinio neapsaugo.
- „Dieviškosios komedijos„ premjera turi ką nors bendro su „Klasikos spektaklių ciklu“ Vičenzoje?
- Su ta programa - nieko. Bet Vičenzoje mūsų „Dieviškoji komedija„ bus rodoma rugsėjį - kaip gastrolinis spektaklis. „Olimpico“ teatre numatytas Dante´s „Rojus„ - kaip „Klasikos spektaklių ciklo“ dalis. Bet kas čia bus, dar nežinau.
- Su lietuvių ar su italų aktoriais?
- Numatytas „Rojus", o toliau niekas nesikiša - kaip nori, taip dirbk. Aš dar neapsisprendęs.
- Ar tiksli informacija, kad Tauras Čižas, „Meno forto„ vadybininkas ir aktorius, režisuos Jeano Racine´o „Fedrą“ su italų aktore?
- Čia vertimo netikslumas. Yra puiki aktorė Diletta Acquaviva, ji pasikvies dar porą aktorių ir bus „Fedros" skaitymas. Ten tik nemaišyt aktoriams reikia. Tauras bus to projekto vadybininkas, atsakingas už organizavimą. Kažkas juk turi pasirūpinti.
- Esate laikomas tos aktorės atradėju. Ji vaidino viename jūsų itališkųjų spektaklių?
- Ne, ji lankėsi meistriškumo pamokose, kurias vedžiau Italijoje. Jauna labai, kilusi iš Pietų, iš kaimo. Unikali visiškai. Turi įgimtą tiesos jausmą. Kokius tekstus bepaimtum, net jei labai staigiai reikėdavo improvizuoti, ji visada dirbo intuityviai ir tiksliai. Toks festivalis, kaip „Klasikos spektaklių ciklas" jaunam žmogui - galimybė. Gal koks režisierius pastebės.
