Bekmanas grįžta į tėvynę, tačiau neberanda namų. Svarbiausia trupės užduotis – paveikti žiūrovą emociškai taip, jog kankinamas šalčio jis vis tiek matytų, girdėtų ir suvoktų tokio spektaklio prasmę šiandien.

Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliai – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai.

2012 m. net Prezidentūroje vyko edukacinis, mirioramas pristatantis renginys „Ritininės knygos“. Šiandien galima sakyti, jog pamažu vyksta šešėlių teatro atgimimas.

Ši knyga suteikia ne tik įrankius tyrimams – ji skatina kurti, žvelgti į atlikimo meną plačiau ir laisviau, neužsidaryti amžiams itališkoje scenos dėžutėje, o drauge – permąstyti, kas iš tiesų joje vyksta.

Festivalio programa sudaroma taip, kad teatrą pažinti galėtų ir patys mažiausieji teatro kritikai, ir jau kiek ūgtelėję vaidinimų, lėlių ir šokių mėgėjai.

Reikšminga, jog per dvylika metų apdovanojimais buvo pažymėti ne tik pripažinti, iškilūs operos ir baleto solistai, bet ir nemažai jaunų menininkų, kuriems „Operos švyturiai“ tapo savotišku sėkmės garantu.

Vieną dieną Lorca laikraštyje perskaitė žinutę apie nuotaką, pabėgusią su pusbroliu iš savo vestuvių. Po kurio laiko pusbrolis rastas negyvas. Kas jį nužudė, nežinoma, tačiau buvo aišku, kad tai šeimos linčo teismas.

Apie šiuo­lai­ki­nį žmo­gų, už­mir­šu­sį, kas jis yra, vi­so­mis iš­ga­lė­mis mė­gi­nan­tį įveik­ti mil­ži­niš­kus in­for­ma­ci­jos, pa­tir­ties sluoks­nius, kad pa­siek­tų sa­vo es­mę, ir bus nau­ja­sis šo­kio me­ni­nin­kės, cho­reog­ra­fės L.Juo­dkai­tės spek­tak­lis „At­min­tis“.

Šiandien LMTA fakultetai ir patalpos yra išdėstyti skirtinguose 7 pastatuose įvairiose miesto vietose, kurie neatitinka šiuolaikinių profesionalių menininkų rengimo reikalavimų. Naujas kompleksas turėtų suburti Akademijos bendruomenę bendroms veikloms.