1969 m. anuomet dar trisdešimtmetis Jonas Aleksa drauge su režisiere Vlada Mikštaite parengė „Lohengrino” pastatymą. Tai buvo R. Wagnerio muzikos sugrąžinimas į lietuviškąją sceną po daugelio metų pertraukos.
Spektaklio režisierius Jurijus Popovas teigia ilgai ieškojęs dramaturginės medžiagos, leisiančios išsakyti gražius jausmus Lietuvai ir jos žmonėms, atsidėkoti aplinkai, kuri jį jau daug metų supa.
Monografijoje „Ibsenas Lietuvos teatro veidrodyje 1918-1998 m.” pateikiamas išsamus tyrimas ir vertinimai apie Ibseno dramaturgiją Lietuvos teatre
„Teko girdėti, kad Lietuvoje yra žmonių, sakančių, kad ne dėl tokios Lietuvos jie kovojo. Kuriu šį spektaklį tam, kad išsiaiškinčiau, dėl kokios Lietuvos kovojo lietuviai“, – teigia režisierius Valteris Silis.
Pasaulis šiais metais minės Pirmojo pasaulinio karo šimtmetį. Šiam jubiliejui apmąstyti kuriamos operos, statomi spektakliai. LNOBT taip pat šiuos metu paminės lietuviška premjera.
Kritikai pirmuosiuose vertinimuose atkreipė ypatingą dėmesį į nepaprastai emocionalią Nekrošiaus sceninę kalbą ir lygino ją su švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano stilistika.
„Skirti A.Rubinovą meno vadovu – logiškas tęstinumas. Nuo 1980 metų kartu su S.Rubinovu jis formavo teatro veidą, užsiėmė pedagogine veikla, ugdė aktorius, pastatė per 20 spektaklių”.
Bekmanas grįžta į tėvynę, tačiau neberanda namų. Svarbiausia trupės užduotis – paveikti žiūrovą emociškai taip, jog kankinamas šalčio jis vis tiek matytų, girdėtų ir suvoktų tokio spektaklio prasmę šiandien.
Spektaklio herojai tokie vieniši, taip išsiilgę kito žmogaus artumo ir meilės, kad nuo savo vienatvės tiesiog kraustosi iš proto. Kraustosi tyliai – be teatrališkų aistrų, paprastai ir buitiškai.
