Scena ir šiandien alsuoja gyvybe. Spektaklis sukausto, priverčia galvoti. Retai vaikų teatre salėje gali išgyventi tokią tylą ir susikaupimą.
Hamburge planuojami susitikimai su „Labaiteatro“ kūrėjais ir aktoriais, diskusijos apie Lietuvos teatro dabartį ir ateities vizijas, lietuviško teatro subtilybes ir kūrybos aspektus.
Evaldo Janso parodoje apsilankiusi menininkė Eglė Rakauskaitė įvardino šį projektą kaip sveikintiną savo drąsa, leidžiančia žiūrovui realizuoti susikaupusią „aš irgi taip galiu“ frustraciją.
Šarūno Biručio įsakymas ministerijoje įžiebė karštas diskusijas, kurios jau nuvilnijo iki Seimo ir kitų valstybės institucijų, kurių pareigūnai į išskirtinius kultūrinius renginius ateidavo ne su nusipirktais bilietais, o tik su kvietimais.
Kad galėtum rašyti teatrui, reikia išmokti paties amato, žinoti taisykles, kad vėliau galėtum jas laužyti. Taip mums sakydavo profesorius Heineris Mülleris, nors jo paskaitose pedagogikos, rodos, nė nebuvo.
Festivalio KITOKS svečiai iš Kanados: žinojau, kad jei ir toliau darysiu tai, ko manęs kažkas prašo, nebūsiu laiminga. Nusprendžiau, jog verčiau turėsiu mažiau pinigų, bet darysiu tai, ką noriu.
Kai Sarah Kane buvo paklausta, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi“.
Kolomnos žmonės laukia kalėdojančių artistų namuose, pasiruošę stalus ir susigalvoję prakalbas. Vieni šeimininkai nuoširdžiai vaišina vyšnių kompotu, o kiti, turtingesni, ir rublių pluoštą į pintinę įmeta.
Juk nemirsite, jei suklysite. Teatras yra iššūkis, sunkus ir varginantis, bet vis dėlto tai žaidimas ir tuo reikia mėgautis. Tuomet atsiras daugiau laisvės.
