KOSMOS LAB’26 – aštuntoji tarpdisciplininė laboratorija, šiais metais atsispirdama nuo Williamo Shakespeareʼo „Vasarvidžio nakties sapno“, leidosi į naujo, su niekuo nesusijusio ritualo paieškas. Nors Vilniuje oras kiek keitė kelionės į mišką planus, dirbtuvės vyko pilnu tempu „Menų spaustuvėje“. Dalyviai kartu su choreografu iš Kamerūno Zora Snake ruošė šokio judesius. O iš Belgijos atvykęs režisierius bei dramaturgas Fabriceʼas Murgia eksperimentavo ne tik kameros vaizdu, bet ir pasitelkė sociologės Rachel Brahy pagalbą dramaturgijai kurti.
Kūrybinių procesų įkarštyje, kol dalyviai repetuoja ir ruošiasi viešam eskizo pristatymui, Deimantė Vilkelytė kalbina režisierių FABRICEʼĄ MURGIA.
Deimantė Vilkelytė: Kaip žinote, „Kosmos Theatre“ neapsiriboja vien teatru ir kūryboje jungia vizualiuosius menus, technologijas bei kitas sritis, tarp kurių ir mokslas atlieka svarbų vaidmenį. Tad kyla klausimas, kas Jus sudomino čia atvykti ir bendradarbiauti?
Fabriceʼas Murgia: Visa tai labai artima ir siejasi su mano paties darbu. Čia mes dirbame kaip kolektyvas – kartu su videomenininku, sociologe, choreografu ir šokėju, o aš pats esu teatro režisierius ir dramaturgas. Mums tai pirmas šio ilgo, dvejus metus truksiančio proceso etapas, kuriame vyks daug įvairių dirbtuvių. Ši laboratorija yra pati pirmoji. Visą procesą vadiname „Sapnų archipelagu“ (Archipelago of Dreams), o Vilnius yra mūsų pirmoji sala. Kartu mokomės dirbti kaip komanda – stebime savo darbo procesą ir bandome suprasti, kaip gali susijungti skirtingos disciplinos.
Scenos menuose esame įpratę prie choreografijos ir vaizdo, tačiau šįkart kartu dirba ir socialinių mokslų atstovė. Labai įdomu stebėti, kaip ji analizuoja improvizacijas ir kaip šias įžvalgas galime įtraukti į kūrybinį procesą. Dirbtuvių dalyviams išsiuntėme klausimyną, kurio atsakymus bandysime integruoti į kūrinį. Dirbame su Shakespeareʼo „Vasarvidžio nakties sapnu“, tačiau ne tam, kad tiesiog statytume pjesę taip, kaip ji parašyta. Mane labiau domina asmeninis dalyvių santykis su tam tikrais personažais, scenomis ir pjesės situacijomis. Todėl bus labai įdomu, kai bandysime sujungti visus tris dalykus: dirbtuvių procesą, dalyvių klausimyną ir tarpdisciplininį darbą kartu.
D.V.: Ką naujo atradote per šias dienas?
F.M.: Grupė labai įvairi – turime šokėjų, žonglierių, vizualiųjų menininkų, – yra labai skirtingų patirčių. Vieni ateina iš komedijos, kiti iš stand-up’o, dar kiti – iš šiuolaikinio teatro. Čia susitinka labai skirtingos praktikos ir požiūriai. Man pačiam, kaip žmogui iš Belgijos, tai yra nauja patirtis, nes apie Lietuvos scenos menų lauką iki šiol žinojau gana nedaug. Prieš daugiau nei dešimt metų buvau atvykęs į „Sirenų“ festivalį su spektakliu, tačiau tuomet čia praleidau vos kelias dienas. Dabar turiu galimybę geriau pažinti vietinę scenos menų bendruomenę, jos struktūrą ir tarpusavio ryšius.
Man labai įdomu, kad tarpdiscipliniškumas čia – labai natūrali kultūros dalis. Tam tikru aspektu tai net artimiau tam, ką matau flamandiškojoje Belgijos dalyje, nei prancūzakalbėje, iš kurios pats esu. Jaučiu ir šiokį tokį Skandinavijos bei Rytų Europos kultūros derinį. Esu su tuo susidūręs tarptautiniuose festivaliuose, tačiau matau, kad čia ryšys tarp skirtingų sričių ir tarpdiscipliniškumas jau egzistuoja savaime. Toks būdas kurti ir patirti kultūrą, – tiek kaip menininkui, tiek kaip žiūrovui, – man labai artimas.
D.V.: Kaip suprantate intermedialią KOSMOS kūrybą? Ką Jums reiškia šis terminas?
F.M.: Intermedialumas... Man atrodo, kad kalbame apie ribų dialogą. Kai vienoje scenoje susitinka žmonės iš labai skirtingų pasaulių. Ne tiesiog sudedant jų praktikas vieną šalia kitos ir sukuriant to sankaupą. Daug įdomesni – perėjimai tarp jų, dialogas ir tas momentas, kai matai, kad jau nebegali to lengvai įsprausti į vieną konkrečią kategoriją ar stiliaus rėmus. Tuomet pats bendravimas tarp skirtingų formų tampa ir raiškos būdu, ir tam tikra žinute.
Tiesą sakant, pats nesu labai gerai susipažinęs su šiuo terminu ir nežinau, ar jis susijęs su kokia nors konkrečia teorine koncepcija. Bet būtent apie tai pradedu galvoti, kai išgirstu žodį intermedialumas.
D.V.: Galbūt tai įtampa tarp žmogaus ir jo medijuoto atvaizdo, kai fizinis buvimas, tarsi tokia tarpinė medija, leidžia tai patirti... Ką manote? Kaip technologijos gali atlikti lygiavertį vaidmenį scenoje?
F.M.: Jau gana seniai savo kūrybiniuose procesuose naudoju gyvas kameras. Esu išbandęs labai skirtingus jų panaudojimo būdus, net ir operoje.
Operoje kamera turi labai aiškią funkciją, nes pati erdvė didelė, žiūrovas sėdi toli nuo scenos. Seniau žmonės į operą atsinešdavo žiūronus, kad galėtų matyti atlikėjus iš toli. O medijuotas, ekrane rodomas atlikėjo vaizdas leidžia mums tarsi priartėti, kvėpuoti ir judėti kartu. Be to, operoje pasakyti „aš tave myliu“ užtrunka gal dešimt kartų ilgiau nei teatre, nes tą frazę reikia išdainuoti, pakartoti įvairiais būdais. Todėl operoje kamerą naudoju beveik kaip muzikinę vizualinę choreografiją.
Tačiau kamera gali turėti ir visai kitą funkciją – kurti ryšį su dokumentika ir tikrove. Mūsų kolektyvinėje sąmonėje filmuotas vaizdas kažkodėl vis dar atrodo labiau susijęs su realybe. Tai gana paradoksalu, nes teatras yra vieta, kur tikri žmonės stovi priešais kitus gyvus žmones. Bet pats žmogaus filmavimo faktas kartais irgi tampa įrodymu, kad tai, ką matome, yra tikra.
D.V.: Ko mes šiandien dar nežinome apie teatrą? Kodėl svarbu tokiais būdais eksperimentuoti?
F.M.: Man atrodo, kad teatras visada yra savotiškas žmogaus veidrodis. Nepamenu tiksliai, gal Schopenhaueris yra pasakęs, kad neiti į teatrą – tai tarsi atlikti ryto rutiną be veidrodžio. Turbūt todėl teatras yra toks senas, o fikcija vis dar tokia svarbi.
Man pačiam įvairios kameros ar vaizdo technologijos teatre tiesiogiai atliepia tai, ką naudojame ir patiriame kasdienybėje. O rytoj tai jau bus ir dirbtinis intelektas, ir kitos naujos technologijos... Žinoma, dėl ekologinių ar ekonominių priežasčių tai gali kelti daug klausimų, tačiau man atrodo visiškai natūralu, kad žmonės, kurdami teatrą, pasitelkia tai, ką randa savo kasdienybėje.
D.V.: O nuo ko prasideda toks kūrybinis procesas? Kaip jis vystosi?
F.M.: Man kūrybinis procesas prasideda nuo koncepcijos. Mėgstu pradėti rašyti jau žinodamas, kokias priemones naudosiu. Nebūna taip, kad tiesiog nusprendžiu pridėti kokį nors įrankį tam, kad kažką papasakočiau.
Tai vystosi kaip muzikinė grupė, kurioje yra gyvi žmonės – aktoriai, atlikėjai, šokėjai, bet kartu yra ir daugybė kitų ingredientų, tarsi gaminant maistą. Pavyzdžiui, jei kuri spektaklį lauke, miške, ir planuoji naudoti žvakes, turi iškart suprasti, kad tai nebus praktiška. Tokiais atvejais aplinka pati padiktuoja, kokius įrankius ar ingredientus gali naudoti. O teatro erdvėje galimybių atsiranda daug daugiau. Į sceną galima įnešti net labai didelę gyvybės dalį.
D.V.: Kadangi pradedate nuo koncepcijos, kaip sukuriate sąlygas tikram, autentiškam eksperimentavimui? Erdvę, kurioje žmonės gali iš tiesų laisvai bandyti ir tyrinėti?
F.M.: Man svarbu nuo pat pradžių rasti pakankamai medžiagos. Nemėgstu tiesiog išleisti aktoriaus į sceną ir laukti, kol savaime kažkas nutiks. Todėl pirmąsias tris dienas prašiau dirbtuvių dalyvių sugeneruoti kuo daugiau medžiagos – liudijimų, asmeninių istorijų bei refleksijų apie santykį su pasauliu. Šalia to turime [Shakespeareʼo] pjesę, bendradarbiavimą su Zora Snake, įvairius įrankius bei kamerą. Turėdami daug skirtingų atspirties taškų, atveriame daug skirtingų krypčių. Tada galime nuo vienos atsispirti ir kitą dieną pereiti į kitą.
Žinoma, aš į procesą jau atsinešu savo ankstesnių spektaklių patirtį. Juk nuolat grįžtame prie panašių dalykų, tik kitaip. O pats kūrybinis procesas tampa geriausiu būdu mokytis – suprasti, kas tam tikroje situacijoje gali veikti, o kas ne.
D.V.: O jeigu neveikia – ką darote su nepavykusiais eksperimentais?
F.M.: Kai buvau jaunesnis, to pasitaikydavo daugiau. Nors tiesą sakant, pasitaiko ir dabar – tai nėra vien jaunystės klaidos. Kartais grįžti su medžiaga, ją peržiūri ir supranti: gerai, čia padariau ne taip. Iššvaisčiau laiką, išleidau pinigų... Bet tada ateina kitas spektaklis, ir jau žinai daugiau. Kažko išmokai.
Man atrodo, kad eksperimentuoti ir tiesiog daryti yra geriausias būdas mokytis. Tik, deja, tam reikia turėti galimybę – kad kažkas tave prodiusuotų, kad būtų bent šiek tiek lėšų sumokėti žmonėms ir aktoriams, su kuriais dirbi. O šiandien tai darosi vis sunkiau beveik visose pasaulio šalyse.
D.V.: Kada, Jūsų manymu, eksperimentas tampa meno kūriniu?
F.M.: Man atrodo, kad eksperimentas tampa meno kūriniu tada, kai rezultatas nustebina net tave patį. Kai proceso metu sužinai ar atrandi kažką, ko iki tol nežinojai. Juk menu gali tapti beveik bet kas. Tam nebūtinai reikia aktorių ar scenos. Gali tiesiog žiūrėti į saulėlydį ir pasakyti: koks nuostabus spektaklis... Ir tam tikru požiūriu – tai jau yra spektaklis, jeigu nusprendi jį taip matyti.
Robertas Wilsonas yra sakęs, kad jam vienas geriausių spektaklių – tiesiog sėdėti ant suoliuko gatvėje ir įsivaizduoti, kad visa tai, ką jis mato, kažkas surežisavo. Nes tokio dalyko pats nesurežisuotum. Negalėtum taip suplanuoti laiko, taip jo ištęsti ar sukurti visų tų atsitiktinių detalių. Būtent todėl tai gali tapti gražiu spektakliu.
D.V.: KOSMOS LAB šiemet kuriate naują ritualą. Kaip čia atrodo jūsų kūrybinis procesas ir ar tai taps meno kūriniu?
F.M.: Man šis procesas iš tiesų labai patinka. Galiu palyginti, nes kitą mėnesį pradėsiu naujo spektaklio kūrybą. Biudžetas nėra didelis, darbui turėsime vos tris ar keturias savaites. Tai bus labai intensyvus procesas ir, deja, tokiomis sąlygomis ne visada pakanka erdvės tyrimams ir eksperimentams. Reikės stumti save pirmyn – nebūtinai greitai, bet su mintimi, kad pats procesas galiausiai turės tapti rezultatu.
Bet čia – kai Darius [Vizbaras] mane pakvietė, labai atsargiai ir aiškiai pasakė: mums nereikia rezultato. Tad turime iš tikrųjų saugią erdvę tyrimui, o tai pasitaiko labai retai. Tai, kas reta, yra labai vertinga. Vėliau, sugrįžę į Belgiją, turėsime pažiūrėti, kas čia įvyko, ką iš šio proceso išsinešėme. Nes mums šis procesas čia nesibaigia – darbas tęsis ir po dirbtuvių.
D.V.: Atrodo, kad čia kūrybinis procesas artimesnis tyrimui, galite įtraukti ir mokslo metodus. Ką tokiu būdu menas gali pasiimti iš mokslo?
F.M.: Man atrodo, kad mokslas pirmiausia gali pasiūlyti tam tikrą procesą ir metodologiją. Čia turime žmogų, gebantį stebėti mūsų darbą ir palyginti jį su kitomis mokslo sritimis, ne vien su scenos menais. Tai labai svarbu, nes tokiu būdu scenos menai susiejami su platesniu pasauliu.
Kūryba žmogui yra saugi erdvė, tam tikras būdas pabėgti nuo pasaulio. Tačiau kartu turime išlikti susiję, nes būtent tas pasaulis ir maitina mūsų kūrybą. Jei kūryba nėra maitinama tuo, kas vyksta aplink mus, tuomet negalime nei patys nuo to pasaulio atsitraukti, nei padėti žiūrovui į jį pažvelgti kitaip ar bent trumpam nuo jo pabėgti.
Taigi, čia slypi tam tikras paradoksas. Skirtingų sektorių žmonių – ar tai būtų socialiniai mokslai, ar bet kuri kita sritis – dalyvavimas padeda mums nepamiršti, kad esame šio pasaulio ir šios visuomenės dalis.
D.V.: Pokalbio pabaigai norėčiau paprašyti jūsų pasidalinti keliais ryškiausiais momentais iš visos patirties KOSMOS LAB procese.
F.M.: Tų momentų yra daug. Bet šiandien esu labai laimingas, nes, man atrodo, mums pavyko – arba, tiksliau, dalyviams pavyko suprasti tai, ko pats ieškojau. Penkias dienas bandžiau išgirsti istoriją, bet nenorėjau, kad atsirastų tiesiog tradicinis pasakojimas.
Mane domina ta postdraminio teatro kryptis, kai Martinas Crimpas ar Thomas Ostermeieris 2004-aisiais keitė dramaturgijos suvokimą ir ieškojo kitokių pasakojimo formų. Labai gražių tokio teatro pavyzdžių buvo galima pamatyti 2000-ųjų pradžioje, bet vėliau tai tarsi šiek tiek išnyko. Tai buvo gana ryški tendencija – ypač vokiškajame teatre ir tarptautiniuose festivaliuose, kuri man, kaip jaunam žiūrovui, išliko viena stipriausių teatro patirčių. O dabar, kai nebesu jaunas, noriu tą kryptį iš naujo tyrinėti ir kartu pažaisti. Juk nuo to laiko praėjo beveik trisdešimt metų, o šiandien kūrybiniai įrankiai yra visiškai kitokie.
D.V.: Galbūt turite kokį palinkėjimą ar žinutę KOSMOS LAB ateičiai?
F.M.: Tikiuosi, kad visų šių dirbtuvių sankaupa laikui bėgant taps tam tikromis žiniomis ir patirtimi. Juk tai dar gana jauna iniciatyva su neįprasta pradžia. Darius [Vizbaras] pasakojo, kad „Kosmos Theatre“ pradėjo veikti tą pačią savaitę, kai buvo paskelbta COVID-19 pandemija.
Tačiau mane labai sužavėjo, kad tokiam kūrėjui kaip aš čia stengiamasi suteikti kuo daugiau pasitikėjimo, laisvės ir labai „kietą“ darbo patirtį. Manau, būtų puiku, jei iš šių dirbtuvių ilgainiui susiformuotų bendruomenė – savotiška KOSMOS bendruomenė.
-----
KOSMOS LAB’26 dirbtuvių metu sukurto pasirodymo eskizas buvo viešai pristatytas rugsėjo 5 d., „Menų spaustuvėje“.
Vizualinio teatro laboratoriją KOSMOS LAB’26 finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Kalbėjosi Deimantė Vilkelytė
KOSMOS LAB informacija
