Kai premjeroms pasirenkami vis tie patys nauji-seni kūriniai, jie toliau niveliuoja operos teatrų veidus, tad pridėtinės vertės jų repertuarams gali suteikti nebent autentiška, konceptuali spektaklių režisūra.
Alexanderiui Vantournhoutui pavyksta išlaikyti balansą tarp konceptualumo bei intriguojančio techninio atlikimo, o Marie-Andrée Robitaille dėl asmeninės pažangos rizikuoja būti nesuprasta.
Manau, kad kiti miestai pavydi Kaunui. Nes Kaunas turi daug vietų, kur gali rodytis teatras. Bet vietų turi visi, o festivalį „ConTempo“, kuris moka tas vietas iškasti iš po žemių, – ne visi.
Pirmieji festivalio programos kūriniai liudijo jos įvairiapusiškumą: siūlė įsitraukimo, istorijos pažinimo, atminties įprasminimo, menininko ir kūrybos refleksijos patirtis.
Kai kuriems žiūrovams festivalis SPOT jau tapo neatsiejama vasaros tradicija, kitiems – reta proga išbandyti pažintį su po gatvės meno skliautu telpančiomis cirko ar šiuolaikinio šokio disciplinomis.
Nostalgija. Būtent į šį žodį sutilpo Lietuvos dramos teatrų sezonas. Nostalgija tam, kas matyta, išgyventa, sukurta, buvę populiaru, madinga ar inovatyvu – akivaizdi ir spektaklių estetikoje, ir turinyje.
Man vis dar įdomu stebėti, kaip gimsta personažas – kaip vienas žmogus virsta kitu. Kartais žavi aktoriaus gebėjimas neatpažįstamai pasikeisti, o kartais – šalia personažo juntama jo paties asmenybė.
Niekada nežiūrėkite rimtai į sezono apžvalgas. Tai tėra subjektyvios vieno žmogaus mintys, galbūt visiškai atsitiktinai kur nors nuėjusio ir kur nors visai netyčia nenuėjusio.
Maloniai nuteikia jaukios teatro salių erdvės, funkcionalumas, rami baldų ir dangos spalva bei faktūra, primenanti mūsų pajūrio smėlį niūrią dieną, elegantiški bufetai ir puikiausia akustika salėje.
