Krystiano Lupos spektaklių aktoriai saugo savo personažų paslaptis, kaip gyvenime tai daro žmonės, ir atsiveria tik ypatingomis akimirkomis. Todėl veikėjai yra tokie tikri, kaip ir aktoriai.
Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ Lietuvos teatro vitriną.
Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ lietuviškąją vitriną: „Requiem“.
Kai premjeroms pasirenkami vis tie patys nauji-seni kūriniai, jie toliau niveliuoja operos teatrų veidus, tad pridėtinės vertės jų repertuarams gali suteikti nebent autentiška, konceptuali spektaklių režisūra.
Alexanderiui Vantournhoutui pavyksta išlaikyti balansą tarp konceptualumo bei intriguojančio techninio atlikimo, o Marie-Andrée Robitaille dėl asmeninės pažangos rizikuoja būti nesuprasta.
Manau, kad kiti miestai pavydi Kaunui. Nes Kaunas turi daug vietų, kur gali rodytis teatras. Bet vietų turi visi, o festivalį „ConTempo“, kuris moka tas vietas iškasti iš po žemių, – ne visi.
Pirmieji festivalio programos kūriniai liudijo jos įvairiapusiškumą: siūlė įsitraukimo, istorijos pažinimo, atminties įprasminimo, menininko ir kūrybos refleksijos patirtis.
Kai kuriems žiūrovams festivalis SPOT jau tapo neatsiejama vasaros tradicija, kitiems – reta proga išbandyti pažintį su po gatvės meno skliautu telpančiomis cirko ar šiuolaikinio šokio disciplinomis.
Nostalgija. Būtent į šį žodį sutilpo Lietuvos dramos teatrų sezonas. Nostalgija tam, kas matyta, išgyventa, sukurta, buvę populiaru, madinga ar inovatyvu – akivaizdi ir spektaklių estetikoje, ir turinyje.
