Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?
Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.
Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien juos. Šios priemonės visiškai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.
„Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.
Kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai.
Kuo šiandien gyvas cirkas? Į šį klausimą po šiuolaikinio cirko festivalio „Helium ’24“, vykusio rugsėjo 9–18 d. sostinės „Menų spaustuvėje“, pabandė atsakyti scenos menų kritikės.
Krystiano Lupos spektaklių aktoriai saugo savo personažų paslaptis, kaip gyvenime tai daro žmonės, ir atsiveria tik ypatingomis akimirkomis. Todėl veikėjai yra tokie tikri, kaip ir aktoriai.
Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ Lietuvos teatro vitriną.
Latvijos scenos meno kritikių Ievos Rodiņos, Vēsmos Lēvaldės, Ērikos Zirnės ir Laumos Mellēnos-Bartkevičos žvilgsnis į Klaipėdos teatro festivalio „TheATRIUM 2024“ lietuviškąją vitriną: „Requiem“.
