„Quanta“ ir „Requiem“ laikosi saugaus atstumo nuo pasaulio blogio: abu kūriniai tik apmąsto, kaip paveikslėlį ar peizažą apžiūri istoriją ar istorijos galimybes, praėjusį ar gresiantį siaubą.
Lietuvoje festivalis gali sau leisti geriausiu atveju vieno gero kūrėjo darbą, aplipindamas jo orbitą nereikšmingais miniatiūriniais palydovais, sukuriančiais festivalio iliuziją. Ką dažnas ir daro.
Lietuvos sezono Prancūzijoje kontekste svarbiausia yra tai, kad į kiekvieną kelionę turime vykti pakeltomis galvomis ir prisiminti bei parodyti, kad tai nėra recipientų žygis pas donorus.
Jei kariaujančios šalies menininkams natūraliai kyla klausimai, kaip, kam ir kodėl kurti, tai tokios kūrybos vertintojai atsiduria dar keblesnėje padėtyje: kaip tokį meną analizuoti?
Šiemet lietuvių spektakliai gausiau nei bet kada anksčiau pristatomi ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje. Užsienio – italų ir lenkų – kritikai rašo apie Santarkandželo di Romanijoje matytus spektaklius „Hands up“ ir „Pas de deux“.
Dokumentinių spektaklių dramaturgija, sudėliota iš tyrimų medžiagos, pateikiama naudojant telefonus, kompiuterius, ekranus. Vien juos. Šios priemonės visiškai pagrindžiamos ir techniškai, ir simboliškai.
„Reforma“ pretenduoja tapti ne savarankišku meno kūriniu, bet režisieriaus Agniaus Jankevičiaus „pašnekesiu“ su visuomene – tik ne su ta, į kurią nukreiptas spektaklio turinys.
Kai žiūrovas bando stebėti spektaklį ir jau mirinėja iš nuobodulio, vis tiek jam lieka paskutinis šansas – ploti atsistojus. Nes negali būti, kad laikas buvo investuotas veltui, kaip ir pinigai.
Kuo šiandien gyvas cirkas? Į šį klausimą po šiuolaikinio cirko festivalio „Helium ’24“, vykusio rugsėjo 9–18 d. sostinės „Menų spaustuvėje“, pabandė atsakyti scenos menų kritikės.
