„Ar yra tokių, kuriems teko matyti spektaklį „Feel Link“ (2011)?“, – prieš naujausią Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ premjerą „Sesės“ paklausė 15-ąjį teatro gimtadienį šventę jo įkūrėjai. „Aš“, pasakiau ir supratau, kad aplink tokių patirčių nedaug. Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė anuomet iššovė labai laiku ir vietoje suskambusį spektaklį – fejerverką, nauju vėju į šiuolaikinio šokio sceną įsiveržusį urbanistinio judesio formomis. Žvelgiant iš šalies, po jo labai greitai susiformavo visa jų veikla, neapsiribojusi kūryba ir prasiplėtusi į pedagoginę praktiką. Šiandien „Low Air“ talpina ir teatrą, ir mokyklą, kaip ir pati „Sesių“ premjera.
Choreografės ir „Low Air“ mokykloje dirbusios Vaivos Paukštės spektaklyje dalyvauja išskirtinai šios mokyklos šokėjos: Adelija Vileitė, Andrėja Laurinavičiūtė, Emilija Misiūnaitė, Emilija Ostanuvkaitė, Emilija Slanytė, Frida Ava Serapina, Kotryna Jankauskaitė, Lėja Pellon Martinez, Meda Janušauskaitė, Smiltė Virbalaitė, Smiltė Savulionė, Sofija Žukauskaitė, Tija Paulina Puodžiukaitytė. Stebėdama jaunąsias atlikėjas negalėjau nesusimąstyti apie jas, kaip penkiolikos „Low Air“ metų simbolį, – užaugusią naująją kartą. Taip pat įvertinau faktą, jog toje pačioje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje žiūrėjau „Feel Link“ premjerą pati būdama magistrantė, o spalio 31-ąją čia sėdėjau su savo vaikais. Pãtirtis jungė ir atmintį veikė ne tik sukaktys, bet ir artimas kontaktas su atlikėjomis – šiame spektaklyje žiūrovų pakyla sustumta, o publika su šokėjomis dalijasi scenos aikštelės erdve, stebi veiksmą iš dviejų pusių.
Viena yra iš arti matyti patyrusius profesionalus, o visai kas kita – jaunus atlikėjus scenoje. Tai visai kitas jaudulys, žymiai plikesnė emocija, nesuvaidinti patogūs ir nepatogūs momentai. Choreografės pasirinkta seserų ryšio tema leido kiekvienai iš jų rasti savo santykį, buvimą, išbandyti savąjį atlikimą patirtims artimoje aplinkoje išreikšti. Lyg motiniška, globojančia ranka dramaturgijos taškus dėliojo Kristina Steiblytė. Į veiksmą vis buvo įvedami įrašyti autobiografiniai seserų ryšio patirties tekstai, suteikę kontekstą scenos veiksmams. Nors daugelis prasmių čia artikuliuotos ir taip aiškiais judesiais, kaip jau vienos pirmųjų bendros kombinacijos metu pastebėjo mano devynerių metų dukra: „Čia taip, kaip mes elgiamės?“.
Iš tiesų scenoje pirmiausiai skleidėsi pati jaunystė ir ją patyrusiųjų gaivališkumas. Pirmoje spektaklio pusėje choreografė tiek mizanscenomis, tiek judesių plėtote leido pamažu kurtis tarpusavio santykiui. Vidurinėje kompozicijos dalyje šokėjas bene tiesiogine šio žodžio prasme sujungusi kasomis, lėtai, meditatyviai vedžiojo po sceną, sakytum, kviesdama nurimti bendrumo potyryje. Ir galiausiai paskutinė dalis leido išsivaduoti paaugliškai energijai, atsiduodant ryškiam šokių muzikos ritmui (kompozitorius Nikita Kiriuchinas), ir staiga iš tiesų suzvimbti lyg tikram seserų-bičių aviliui, taip sukuriant naują rudos bei geltonos spalvų kostiumų prasmę (dailininkė Kotryna Klara Rupainytė).
Vis dėlto atsiradus tokiai retai progai nepriklausomo šokio kontekste matyti tokį gausų šokėjų būrį, norėjosi turėti galimybių fiziškai atsitraukti ir aprėpti visumą. Ypač greitesnio tempo, energingesnėse scenose buvo ne tik sudėtinga suprasti choreografinį raštą ir jo intencijas, bet ir kildavo abejonių dėl atlikėjų saugumo išlaikant atstumą. Kita vertus, šokėjoms tiesiogiai atiduodant savo energiją, galima buvo pamąstyti ir apie kombinacijas, veikimą mažesnėmis grupėmis, leidžiant atsiskleisti ir patirti kiekvienos iš atlikėjų individualumą. Ypač jei tai yra vienas iš siekių pristatant ne tik autorinį choreografės darbą, bet ir šokio mokyklos auklėtinių pasirengimą.
To paties individualumo, ar tiksliau, patirčių įvairovės vis pasigesdavau įrašytuose tekstuose. Ar tikrai visos seserystės istorijos baigiasi laimingai? Ar neapvagiame savęs piešdami pernelyg idiliškus seserų ryšius, jei leidžiame juose tik prašmėžuoti avilio bendrystės neatitinkantiems momentams? Galbūt čia galima ieškoti argumentų, kurie sietųsi su atlikėjų amžiumi ir patirtimi, noru neapkrauti jų sudėtingu turiniu, bet tada dėsningai susiduriame su svarbesniais klausimais kūrybinei komandai.
Apie pirmąjį jau iš dalies užsiminiau, tai – choreografės tikslas: tarp pasirinkimo kurti spektaklį pagal temą ir ją plėtoti bei šokio kompozicijų veiksnumo. Kol kas stebint premjerą geriausiai veikia ramaus ir sinchroninio judesio ar bendro garso kūrimo scenos. Jose atlikėjos gali būti kartu, kurti ir plėtoti parinktos temos įvaizdžius. Tuo metu grupinės choreografinės kompozicijos, nors turi pagrindą sutalpinti individualumą ir tuo pat metu buvimą bendrystėje, rodos, pasimeta tarp abiejų.
Ne iki galo aiški ir tikslinė žiūrovų amžiaus grupė, kuriai skirtas spektaklis. Nors, kaip savo tekste užsiminė kolega, „Sesėse“ matyti sąsajų su kitu „Low Air“ kūriniu „Me Two / Savoj Krūvoj“ (2021), galvojant apie pastarojo aplink save suburtą jaunąją auditoriją, kilo klausimas, ar į panašią grupę taikomasi ir šį kartą? Čia reiktų grįžti prie turinio, kvestionuojant ar jame yra pakankamai skirtingų spalvų, norint susikalbėti su įvairia publikos patirtimi. Ar pristatomas ir išaukštinamas ryšys, bendrystė neatstumtų (ypač jauno) priešingą patirtį turinčio žmogaus, ar neskambėtų pernelyg didaktiškai?
Vis norisi grįžti prie to avilio, dūzgimo ir juslinio buvimo jame. Juk tokius, vis dūzgiančius ar zyziančius aplink, mes mylime savo (ne)tobulus vaikus, seses, brolius, tėvus, artimuosius. Tad kodėl vis norime jiems užkrauti geresnes jų pačių versijas?
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
