Režisierius Gintaras Varnas grįžo į savo stichiją – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) didžiąją sceną. Devynias dienas paeiliui žiūrovai plūdo į teatrą patirti magišką Benjamino Britteno operos „Vasarvidžio nakties sapnas“ ir Williamo Shakespeare’o pasaulį.
Pirmą kartą 1960 m. Aldeburgo festivalyje parodytas B. Britteno „Vasarvidžio nakties sapnas“ iki šiol laikomas viena sėkmingiausių operinių W. Shakespeare’o pjesės adaptacijų.
„Visada statyti sunkiau gerai žinomą kūrinį negu visai nestatytą. Kai kūrinys yra naujas, esi pirmas, o čia – tūkstantis penkišimtasis, ir turi atrasti savitą kampą. Statydamas namelį visą laiką galvoji, kaip nesikartoti“, – sako G. Varnas.
„Vasarvidžio nakties sapnas“ žiūrovus nukelia į nakties mišką, kuriame įsimylėjėlių poros susipainioja savo jausmuose, fėjų pasaulis žaidžia žmonių likimais, o mėgėjų aktorių trupė ruošiasi spektakliui. Operos centre – meilė, tampanti atsitiktinumu, ir klausimas, kur baigiasi tikrovė ir prasideda sapnas.
LNOBT spektaklį kuria Lietuvos menininkų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Stakionis, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Vytautas Narbutas, kostiumų ir grimo dailininkas Juozas Statkevičius, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, lėlių ir kaukių dailininkė Julija Skuratova, judesio režisierė Elita Bukovska.
Režisierius G. Varnas dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja apie britų ryšį su magija, viešbučių ir biurų madą operos pastatymuose, režisūros panašumus su architektūra ir apie kitą iššūkį, kurį norėtų pateikti Lietuvos teatro publikai.
Į didžiąją operos sceną grįžote po dvylikos metų pertraukos, po Onutės Narbutaitės „Korneto“. Interneto svetainėje „Menų faktūra“ muzikologė Jūratė Katinaitė rašė: „Gintaras Varnas yra genialus operų režisierius, kuris statyti operos kviečiamas per retai.“ Kaip jautėtės sulaukęs kvietimo grįžti, prisiliesti prie Williamo Shakespeare’o ir paties Benjamino Britteno?
Taip sutapo, kad nacionalinėje operoje dirbu kas 11–12 metų. Keistas periodas, tarp „Rigoleto“ ir „Korneto“ irgi buvo vienuolikos metų skirtumas (šypsosi). Šiuo atveju pasiūlymas buvo toks, direktorė sako: rinkis – Wagneris ar Brittenas? Aišku, kad Brittenas!
Kodėl ne Wagneris?
Nėra universalių režisierių, kaip ir nėra universalių dirigentų. Pagal natūrą kažkas tau tinka, kažkas ne, ir Wagneris – ne man. Porą kartų buvau sulaukęs pasiūlymų jį statyti, bet atsisakiau. Aš nežinau, ką veikti keturias, penkias, šešias muzikos valandas, režisieriui tai yra didelė problema. Patinka Wagnerio paklausyti, pavyzdžiui, „Valkiriją“, ir tiek. Kaip ir „Traviata“ yra ne mano – tris kartus atsisakiau statyti, nes nežinau, ką dar galima padaryti naujo. Statyti kaip visi? Neįdomu. Kitaip sakant, kūrybos ten neįžvelgiu.
Kai pasakiau, kad noriu Britteno, direktorė leido porą savaičių pagalvoti, kurią operą kursiu. Dauguma kompozitoriaus operų yra kamerinės, tarkime, man labai patinka „Sraigto posūkis“, bet ji skirta mažam teatriukui, kuriame groja kokie dvylika instrumentų, beveik ansamblis. Pasiūliau dvi: „Vasarvidžio nakties sapną“ ir paskutinę Britteno operą „Mirtis Venecijoje“. Teatras išsirinko „Vasarvidį“.
Pakalbėkime apie pjesę. Iš 39-ių Shakespeare’o pjesių kuo išsiskiria „Vasarvidžio nakties sapnas“?
„Vasarvidžio nakties sapnas“ yra tipinė Shakespeare’o komedija, viena garsiausių iš romantiškojo ankstyvojo periodo. Pjesė išsiskiria ne visai realistiniu požiūriu. Nedaugelyje komedijų dalyvauja nežmogiškos būtybės, tai sukuria visai kitą aurą. Tragedijose dažnai būna šmėklos ar raganos, bet komedijose – ne.
Kita vertus, yra legenda ar mitas, kad Shakespeare’as „Romeo ir Džuljetą“ parašė 1595 metais ir tik paskui „Vasarvidžio nakties sapną“. Manoma, kad „Romeo ir Džuljeta“ nebuvo labai populiari pjesė, dėl to Shakespeare’as, permąstęs nesėkmę, sugalvojo: gerai, sukursiu, kas jums patinka, bet tai bus satyra. Ir ten, ir ten yra meilė, bet „Romeo ir Džuljetoje“ ji idealizuota, naikinanti jaunuolius, o „Vasarvidyje“ – iš jos tyčiojamasi.
Ideali meilė įvyksta tik teatro teatre scenoje, kai amatininkai vaidina Piramo ir Tisbės istoriją, kuri yra ta pati „Romeo ir Džuljetos“ istorija, tik vieta ir kai kurios aplinkybės pakeistos. Yra du įsimylėjėliai, siena, per kurią jie negali susitikti, galiausiai abu pabėga į laisvę ir netikėtai žūva.
Kaip tų laikų žmonės priėmė „Vasarvidžio nakties sapną“?
Nežinoma. Manoma, kad „Vasarvidis“ apskritai buvo parašytas didikų vestuvėms, bet tai tik gandai. Pjesė, aišku, buvo populiari, o dabar – ypač. Nors dabar populiari ir „Romeo ir Džuljeta“ – dvi labiausiai statomos Shakespeare’o meilės istorijos.
Lyginant Shakespeare’ą ir Britteną, kiek juodu atitinka vienas kitą? Ir kiek Brittenas laikėsi originalių pjesės principų?
Libretas buvo dar viena priežastis pasirinkti šį kūrinį. Brittenas libretą rašė kartu su draugu tenoru Peteriu Pearsu. Jie abu buvo Shakespeare’o gerbėjai, tai Britanijoje dažna. Libretą jie parašė labai tikslų, sakyčiau, tai retas atvejis, nes dažniausiai Shakespeare’as perrašomas ir trumpinamas taip, kad lieka tik nuotrupos. Taip visada vyksta ir dramos teatre, nes visa teksto apimtis yra neįmanoma. Šiuo atveju sutrumpinta labai gerai, atsisakyta pirmo veiksmo, kuris yra labiau socialinis, tėvų ir vaikų santykių tema. Opera prasideda nuo Oberono ir Titanijos konflikto, tai originalioje pjesėje yra antro veiksmo pradžia – taip sustiprinama veikėjų įtaka.
Brittenas teisus – jeigu statyčiau dramą, aš irgi taip pradėčiau: nuo konflikto, virstančio eksperimentu apie meilę ir aistrą, kai Titanijai įpurškiami gėlės syvai. Gėlė stebuklinga tuo, kad meilės dievas Kupidonas kadaise paleido strėlę ir ši pataikė į gėlę. Taip ji iš paprastos tapo stebuklinga, prisisiurbė Kupidono strėlės meilės eliksyro. Norėdamas pamokyti Titaniją, Oberonas liepia Pakui rasti tą gėlę. Pakeliui Pakui pasipainioja įsimylėjėlių porelės, jis mėgina sutvarkyti ir šį reikalą, bet viską dar labiau supainioja.
Kalbėjote, kad britai yra magijos pasaulio pradininkai – iš ten kilo ir pirmieji magai, ir „Haris Poteris“ su „Žiedų valdovu“. Kur slypi šaknys?
Britai susiję su dviem dalykais: Fantasy World ir utopijomis – noru pakeisti pasaulį, jį patobulinti, pagerinti. Pirmoji utopija buvo Karaliaus Artūro apskritojo stalo idėja: aplink susėda šimtas riterių, ir nė vieno vieta nėra svarbesnė už kito. Lygybės idėja. Ir karalius Artūras sėdėjo tarp tų riterių kaip lygus su lygiais. Manau, kaip simbolį tai vėliau perėmė Europos Sąjunga ir panaudojo savo vėliavoje.
Dvi didžiausios utopijos – tiksliau, antiutopijos, arba distopijos – irgi sukurtos britų. Tai Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“, pagal kurį vystosi Vakarų pasaulis, ir George’o Orwello „1984“, pagal kurį vystosi Rytų pasaulis. Maža to, britai sukūrė du didžiausius XX amžiaus magijos pasaulius: Johno R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“ bei „Hobitą“ ir Joanne Rowling „Harį Poterį“. Ar to neužtenka? Užtenka. Viskas susiję su britų analitiniu protu ir kartu magijos pojūčiu. Vienoje radijo laidoje Gintaras Mažeikis pasakė: „Jeigu norite studijuoti magiją, važiuokite į Britaniją.“ Tai tiesa.
Britteno muzika apibūdinama kaip jautri, emocinga, vietomis groteskiška ir keista. Kaip matote jo kūrybą ir kiek tai atliepia jūsų paties meninę pasaulėjautą?
Britteno muzika yra koliažinė, nevientisa, joje yra aiški miško burtų tema. Brittenas labai daug cituoja, kartais gali girdėti prancūzų impresionistus, operetės citatėles, lyg ir Šostakovičių… Kažkada visa tai gal per daug drastiškai pavadinau muzikiniu pastišu. Muzika nėra hipermoderni, ji plūduriuoja nedrastiškoje XX amžiaus modernybėje. Jeigu tokia muzika būtų parašyta dabar, sakytume, kad tai postmodernistinė opera. Man patinka, kad ji – labai įvairi, gana dinamiška.
Scenoje matėme tris veikėjų plotmes, teatrą teatre, elfus, fėjas, meilės liniją, didžiulį asilą ir daug ironijos. Siužetas – labai tirštas. Kaip pavyko nepasimesti gausoje ir rasti vieną pagrindinę liniją? Galiausiai nepasimesti turi ir žiūrovai.
Operoje labai svarbi burtininkų linija, kuri tarsi žaidžia su žmonėmis – gal ir nespecialiai, norėdama padėti, bet viską supainioja. Nors Pakas, įtariu, tą daro specialiai. Jis vienintelis iš personažų ne dainuoja, o sako gryną Shakespeare’o tekstą – miela, kad kartais gali vaidinti tikrąja kalba, o ne pasitelkdamas lietuvišką vertimą. Pako vaidmuo labai svarbus, toks triksteris, kuris veiksmui daro stiprią įtaką. Čia yra ta Shakespeare’o merkianti akis per Paką.
Grįžtant prie tavo klausimo, medžiagą konstruoju gana racionaliai. Režisierius yra savotiškas architektas: jeigu reikia pastatyti namą, galvoji, kaip viską išdėstyti. Namas yra trijų veiksmų, tiek linijų, tiek aukštų… Taip ir dėlioji – arba pavyksta, arba ne. Gali ir į lankas nueiti.
Pastatėte tokį namą, kokio norėjote?
80 procentų. Nenoriu sakyti, kas buvo blogai, tą žinau tik aš ir kolegos. Arba jie nežino, bet aš žinau. Ką padarysi, tobulybės neįmanoma pasiekti.
Per operos pristatymą kalbėjote: „Iškart buvo aišku, kad kuriame fantasy operą, nieko bendra neturinčią su dabartine tendencija kone kiekvienos operos veiksmą perkelti į kokį nors biurą ar viešbutį.“ Kodėl nusprendėte likti prie klasikos, nenaudoti politinių, socialinių problemų ir kitų šių dienų aktualijų?
Todėl, kad pjesėje nėra politinių dalykų, tik tai, ką Brittenas su Pearsu išėmė ir paliko kaip užuominą. Akcentas – į laisvę pabėgę jaunuoliai pajunta, kas yra meilė ir kas ji nebėra. Jeigu prieš minutę buvai mirtinai įsimylėjęs vieną, o dabar įsimyli kitą – tai kas čia yra? Meilė yra atsitiktinumas – apie tai ir yra pjesė. Ideali meilė bus tik teatre, kurią vaidins amatininkai. Tai, kad viskas baigiasi vestuvėmis, reiškia pabudimą iš laisvės nakties, iš sapno, ir tai, kas ten įvyko – nori pamiršti. Instituciškai sutvarkome savo santykius, vedame, tekame – ir viskas. Baigiasi laisvės chaosas, prasideda nauja istorija, tvarka, įstatymas. Visa tai mums neįdomu, tai nagrinės kitos pjesės. O ši istorija – apie meilės jausmo, jo fenomeno neapibrėžtumą, atsitiktinumą, geismą. Be to, Shakespeare’as iš to šaiposi. Spektaklis – tikiuosi, irgi.
Kodėl ne viešbučio interjeras arba biurai? Todėl, kad pirmiausia tai yra mada ir gana sena – daugiau kaip keturiasdešimties metų. Yra viena šios mados, tokio siurrealistinimo, blogybė – nelieka arba lieka labai mažai teatro magijos, paslapties atsiradimo, nežinios, kas ir kodėl. Šia prasme man patiko mūsų operoje rodytas „Don Žuanas“, kur irgi yra viešbutis, bet viską gelbsti gera režisūra ir šiek tiek mistikos. Kai iš už durų išeina šeši komandorai – kokia gera scena! Galų gale ir pats Don Žuanas tarsi miręs, bet iššoka iš sofutės – ir vėl gyvas! Arba „Hofmano istorijos“. Prasideda baisiai, jau maniau, reikės išeiti: kažkokia alkoholikų terapija, baisi sovietinė sporto salė, o paskui pereinama į vizijas, kurios yra tikras teatras – tai Džuljeta, tai Olimpija… Kai šiuolaikiškumas naudojamas kaip rėmas, bet nueinama į dvasių ir vizijų pasaulį – tada viskas gerai.
Kita vertus, labai nemėgstu naftalino. Turiu omenyje istorinius operos pastatymus – kaip parašyta, taip ir pastatyta. Nemačiau nieko baisesnio už dabartinį „Rigoletą“: ne tik padaryta, kaip parašyta, bet dar ir padidinta – sodeliai, darželiai, o trečiame veiksme atsiranda laivas. Mano galva, tada jau geriau įstaigos.
„Vasarvidžio“ atveju biurų nereikėjo. Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas. Taip, gali prašauti, bet geriau šauk, kaip tu matai, o ne kaip daro visi – kartojimas yra blogai! O mūsų opera yra autentiškas sprendimas – nei naftalinas, nei biuras.
Jei žiūrovas būtų matęs šią operą teatrų „Metropolitan Opera“ ar „La Scala“ scenoje, kuo Jūsų režisūrinis sprendimas jam pasirodytų kitoks?
Faktas vienas – mano pastatymas tikrai nėra istorinis ir turi savo pasaulį. Konceptualizuotai ar menotyriškai šnekant, šis sprendimas turi siurrealistinių bruožų. Tiek žemyn galvom kabančių baldų dangus, tiek keisti bokšteliai, kurie visą laiką juda, ir nesuprasi, ar tai namukai, ar medukai, o vietomis tai atrodo kaip kylanti Birnamo giria. Yra paslėptų, ne visiems suprantamų dalykų, bet man jie aiškūs.
Kokių sunkumų kyla dirbant prie gerai žinomo keliasdešimt metų gyvuojančio kūrinio?
Visada statyti sunkiau gerai žinomą kūrinį negu visai nestatytą. Kai kūrinys yra naujas, esi pirmas, o čia – tūkstantis penkišimtasis, ir turi atrasti savitą kampą. Statydamas namelį visą laiką galvoji, kaip nesikartoti. Pavyzdžiui, man visada atrodė, kad tradicija juoktis iš amatininkų nėra juokinga, nebegalime to daryti, todėl atsiranda lėlės, to kituose pastatymuose nėra. Ar lėlės išgelbėjo – kitas klausimas, tačiau bent jau į tą pusę. Aišku, su muzika nepakovosi, dirigentas teisus, kad parodijos čia yra, bet aš ir toliau ginčysiuosi. Man labai graži priešmirtinė Tisbės arija, todėl, kai visi tyčiojasi, mes to nedarome.
Man visada atrodė, kad Shakespeare’o pjesėse spektaklis, vaidinamas pjesės metu, ar tai būtų „Hamletas“, ar „Vasarvidis“, yra tikroji tiesa.
Opera turi du generolus – jus, atsakingą už režisūrą, ir muzikos vadovą, dirigentą Martyną Stakionį. Kaip pavyko sutarti, kad teatras neužgožtų muzikos ir atvirkščiai?
Muzika negali užgožti, nes ji yra pagrindas. Nors buvo viena labai tyli vieta mūsų pastatymo antrame veiksme – trijų minučių orkestrinis grojimas. Trys minutės yra daug, o dar taip tyliai ir niūriai. Sugalvojau, kad toje vietoje dūks elfai – mūsų Hogvartso vaikiukai. Pradžioje triukšmas buvo siaubingas, Martynas sakė: „Bet čia tokia tyli muzika…“ Pasakiau, kad jeigu bus garsu – pašalinsiu vaikus, bet jeigu tylu – paliksiu. Tiko ir nekilo jokių konfliktų.
Aš suprantu muziką, be to, atlikėjus sustatėme arti, kad niekas nedainuotų gilumoje ir būtų nesunku girdėti. Statydamas namą turi suprasti ir tokius dalykus, bet tai jau įdirbis, praktika.
Pradėjau nuo recenzijos, ja ir baigsiu. Muzikologė Katinaitė atkreipė dėmesį, kad tampame vidurine klase, kuri kantriai išsėdi keistą spektaklį, nepasprunka per pertrauką. Gal publika pasiruošusi ir didesniems sunkumams? Vien Brittenas turi dar penkiolika operų…
Esant tokiam mūsų operų tempui, kai per sezoną sukuriamos dvi premjeros ir keletas baletų, būtų sunku tikėtis dar vieno Britteno.
Dar po dvylikos metų!
Greičiausiai (juokiasi). Iššūkis būtų pastatyti „Mirtį Venecijoje“, bet tam reikia labai gero pagyvenusio tenoro. Yra įvairių sudėtingų XX amžiaus kompozitorių: Philipas Glassas ar Johnas Adamsas. Galų gale ekspresionisto Albano Bergo „Voicekas“, „Lulu“. Labai neromantinė muzikėlė, ne Giuseppe Verdi (juokiasi). Verdi aš myliu, sakykite man, ką norite, – jis yra puikus ir kompozitorius, ir dramaturgas. Muzikinė dramaturgija Verdi operose – tobula.
Brittenas, beje, irgi gerai žinojo, ką daro, kai kur net parodijuoja, pasišaipo iš romantinės pusės, bet santūriai, su tokiu kompozitoriaus šypsniu. Ši opera man atrodo sėkminga. O ar bus daugiau – nežinau.
