Nors teatras yra skirtingų menų sintezė ir sušlubavus bet kuriam jų gali nebeveikti visuma, man pačiai vienas svarbiausių kiekvieno spektaklio elementų yra scenografija. Svarbu, kaip spektaklis atrodo, kokioje erdvėje įkurdinami veikėjai, kaip ta erdvė veikia perteikdama sceninio pasakojimo prasmes. Tad jau kurį laiką buvo smalsu pakalbinti išskirtinai stilingas ir skoningas scenos erdves kuriančią Sigitą Šimkūnaitę, į teatrą ir kiną atėjusią iš architektūros.
Jos darbų matė dramos teatro, šiuolaikinio šokio, operos mėgėjai, vaikų publika ir net tie, kurie teatre lankosi retai, bet domisi viešaisiais renginiais. Įsiminti galėjo audra operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos elinge (rež. Dalius Abaris, Gediminas Šeduikis; Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2020), veidrodiniai krikštai už ugnimi žaidžiančio Beno Šarkos „Neringa – Lietuvos kultūros sostinė“ atidarymo renginyje „Laikas nė(e)rimui“ (rež. Agnija Šeiko, Šeiko šokio teatras, 2021), byrantis smėlis „Indigo. Das Schliemann Projekt“ (choreogr. A. Šeiko, Šeiko šokios teatras, 2022), scenos viduryje kylantys laiptai ir po jais tekantis Nilas operoje „Aida“ (rež. G. Šeduikis, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, 2023), juodos uolos pilkų užuolaidų fone „Neištikimojoje“ (rež. Naubertas Jasinskas, Vilniaus mažasis teatras ir VšĮ „Darbininkai“, 2023), svyranti platforma, ant kurios sprendžiasi nestabilūs šeimos santykiai, spektaklyje „Sūnus“ (rež. Ignas Jonynas, Valstybinis jaunimo teatras, 2024), yrantis „Onų“ parketas (choreogr. A. Šeiko, Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė; Šeiko šokio teatras, 2025) ar švytintis vandens sūkurys patirtyje „Kolonija Antika“ (rež. Paulius Markevičius, „Tolyn gilyn“, 2026). Jos darbų nejungia lengvai atpažįstamas, vienas stilius, bet kiekvienas jų yra savaip įdomus, intriguoja, įtraukia ir įsimena bent vienu išskirtiniu elementu.
2027 m., kartu su bendraminte ir dažnai bendrakūrėja Sandra Straukaite, menininkė atstovaus Lietuvai 16-ojoje Prahos kvadrienalėje, ten pristatys instaliaciją „Mintis be galvotojo“. Jai davė pradžią vienam naujausių jųdviejų kūrinių scenai – šokio spektakliui „Superthing“ (choreogr. Annamari Keskinen ir Ryanas Masonas; Šeiko šokio teatras ir „Tanssiteatteri Minimi“, 2026) – sukurti netikri šokėjai: ritmiškai judančios figūros, šokančios be žmonių. Apie meninę ir praktinę scenografijos puses, įkvėpimą ir nuolatinį norą atsinaujinti su Sigita Šimkūnaite kalbėjomės praėjus vos savaitei po to, kai buvo paskelbta ši naujiena.
Kas iš jūsų patirties architektūroje persikėlė į scenografijos praktiką?
Tai, ką išmokau studijuodama ir ilgą laiką dirbdama architektės darbą, taikau kasdien tiek teatre, tiek kine. Svarbus ir mąstymo apie erdvę būdas, ir darbo etika. Pastaroji studijų metais buvo išugdyta maksimaliai.
Nors kartu nesame dirbusios, bet jūsų reputaciją kaip kruopštaus ir patikimo žmogaus puikiai žinau.
Man tai – didelis komplimentas. Svarbu laikytis savo pažadų ir susitarimų, taip pat ne mažiau reikšminga viską įvykdyti laiku. Idėja kūryboje yra labai svarbi, bet man svarbiausias žingsnis – kaip tą idėją perkeli į sceną ar filmo kadrą. Mano eskizai kartais būna kreivi šleivi, ranka padaryti, arba kaip tik labai sausi, techniniai. Kokie jie bebūtų, visada stengiuosi, kad galutinis kūrinys atrodytų geriau už piešinį. Perkeliant idėją į sceną svarbu iki pat galo nepaleisti savo minties ir kovoti už kokybišką jos įgyvendinimą. Kalbu ne apie muštynes arba nesutarimus, greičiau apie aukštus reikalavimus. Visų pirma – sau.
Kas dar padarė įtaką jūsų scenografijai?
Visa mano patirtis, viskas, ką esu išgyvenusi: vasaros pas močiutę kaime, kur teko ne tik kiekvieną birželio mėnesio dieną eiti į bažnyčią, bet ir dirbti žemės ūkio darbus; mamos auklėjimas, prioritetizuojantis mokslą, o ne daiktus – blizgančių tamprių man nepirkdavo, bet knygoms ir mokslams visada rasdavo pinigų; taip pat muzika. Teko dvylika metų groti smuiku, tai paskatino domėtis muzika ir suteikė disciplinos, taip pat daug metų dainavau gospelo muziką.
Gyvenime yra labai daug įkvepiančių dalykų: auganti žalia žolė, meno kūriniai, parodos, perskaitytos knygos, straipsniai, sutikti žmonės.
Įkvėpimo šaltinių kiekis ir įvairovė, regis, atsispindi ir jūsų scenografijoje, kuri yra labai įvairi, kiekviename spektaklyje vis kitokia.
Turiu tikslą nekartoti. Tai nėra tiesiog užsispyrimas kiekvieną darbą kurti kitaip, negu jau buvau padariusi. Į kiekvieną literatūrinę medžiagą stengiuosi pasižiūrėti taip, tarytum nieko nebūčiau kūrusi iki tol. Stengiuosi joje atrasti iššūkių sau ir sugalvoti, kas tinka būtent tai literatūrai.
Jei būčiau kaip Robertas Wilsonas ir turėčiau savo stilių – iš bet kokios fotografijos būtų lengva atskirti, kad tai yra mano darbas. Bet kol kas, priešingai – stengiuosi būti įvairi ir nekartoti, o gal dar neturiu savo stiliaus. Kartais, žinoma, naudoju ir jau išbandytus sprendimus, bet visada stengiuosi atrasti naujų medžiagų ar formų.
Taip pat man labai svarbi yra erdvė, kurioje kuriu, kaip joje veiks scenovaizdis. Neplanuoju jo perkelti kitur. Jei kuriu scenovaizdį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – negalvoju, kad jis tiks ir kažkokiame kitame, mažesniame teatre; stengiuosi išpiešti visą erdvę nuo kairės iki dešinės, nuo grindų iki lubų, užpildyti visą scenos „ekraną“.
Kuriant visą scenos „ekraną“ užpildančius paveikslus, scenografui labai svarbus bendradarbis yra šviesų dailininkas. Jūs taip pat ne kartą esate minėjusi, kad šviesų dailė jums yra išskirtinai svarbi.
Šviesa yra vienas svarbiausių dėmenų erdvėje. Tiek visuomeninėse erdvėse kasdienybėje, tiek scenovaizdyje. Be šviesos mano darbas būtų nieko vertas. Galiu padaryti pačią gražiausią scenografiją, ją ištapyti, aukso dulkėmis apvolioti, bet jeigu nėra gero apšvietimo – darbas nesuskamba.
Pavyzdžiui, „Neringos – Lietuvos kultūros sostinės“ atidaryme šviesa buvo pasirodymo pagrindas. Pagal saulės laidos laiką apskaičiavome, kada turime pradėti ir kada baigti, kad tinkamoje šviesoje įvyktų Beno Šarkos ugnies pasirodymas ant molo su fone stovinčiais veidrodiniais krikštais. Naudojomės natūraliu gamtos grožiu, nes supratome, kad tokių saulėlydžių joks šviesų dailininkas nepadarys, o ir su natūralia šviesa nepakovosi.
Be šviesų dailės scenografui taip pat yra svarbūs kostiumai. Nesakau, kad visada, bet tikrai pasitaiko, kai iš salės matau, kad scenografas nesikalbėjo su kostiumų dailininku, pritrūko bendrystės. Man labai pasisekė, kad turiu kūrybos partnerę Sandrą Straukaitę. Kai tik kartu dirbame, aš jai rodau kiekvieną savo pavyzdį, testą, ji lygiai taip pat – segame medžiagėles prie popieriaus, nešame prie mano suprojektuotos sienos, kolonos ar kokio nors pavyzdžio ir bandome įsivaizduoti, kaip tai atrodys kartu. Spalvas, medžiagiškumą – viską nusprendžiame dar iki pradėdamos gamybą. Labai svarbu dalintis mintimis ir bendrauti, be to neįsivaizduoju kūrybos.
Nors teatre daug imitacijos, apgaulės, tačiau jūsų scenografijoje neretai naudojamos natūralios medžiagos. Štai vienas didžiausią įspūdį 2025 m. man palikusių scenos erdvės sumanymų buvo jūsų darbas šiuolaikinio šokio spektaklyje „Onos“ – čia medinės lentos dėliojamos į raštus, jos nurodo erdvę ir statusą; be to, veikia ne tik vizualiai, bet ir garsu. Jūsų darbuose galima rasti imitacijos ir įvairių žmogaus sukurtų medžiagų, bet „Onose“ ir daugelyje kitų kūrinių yra ir natūralių medžiagų, žiūrovui matomo ar jaučiamo medžiagiškumo.
Tikrovė, tikros medžiagos scenoje kartais yra būtinos. Tikras daiktas ir tarnauja ilgiau. Apie funkcionalumą, kaip daiktas tarnaus, galvoju visada, nes dažnai net tiksliai nežinau, ką konkretus daiktas spektaklyje darys, kokias manipuliacijas turės išgyventi.
„Onose“, sugalvojusios pagrindinį scenografijos elementą – pabirusias grindis, – svarstėme iš ko jas padaryti. Širdis nelinko prie imitacijos, išpieštos medžio tekstūros. Parketą, visas lentas choreografėms ir šokėjoms atidaviau likus maždaug mėnesiui iki premjeros. Iki tol buvo repetuojama be jų, savotiškoje „sausumoje“. Tik vėliau pamačiau, kad lentos spektaklio metu yra mėtomos. Bet jau kurdama įtariau, kad jos gali kristi. Todėl kiekvienas lentelės kampas buvo užapvalintas, kietmedis taip pat buvo pasirinktas neatsitiktinai, o kaip kostiumo dalis atsirado ir darbo pirštinės – tai funkcionalūs sprendimai, be kurių teatras negali egzistuoti.
Tačiau kartais man atrodo įdomiau apgauti žiūrovą. Pavyzdžiui, „Neištikimojoje“ retai kas supranta, iš ko padarytos uolos, ant kurių vyksta veiksmas, o iš tikrųjų tai – porolonas. Nieko su juo daugiau nedariau, tik suteikiau skulptūrinę formą. Kartais labai įdomu medžiagas naudoti ne pagal paskirtį, jas transformuoti, bet kai žiūrovas arti ir už šviesos arba prieblandos nepasislėpsi – renkuosi tikras medžiagas.
Jūsų scenografijoje atsikartoja ir vandens motyvas.
Pavyzdžiui, Richardo Wagnerio „Skrajojančiame olande“ vanduo buvo prie pat scenos, tad būtų buvę kvaila tuo nepasinaudoti. Juo labiau, kad ir pačiame kūrinyje jūra yra veiksmo vieta, todėl nebuvo kitos išeities, kaip tik išnaudoti aplinkybes spektaklio naudai. Reikėjo tik sugalvoti technologiją, kaip marių vandenį iškelti į dvylikos metrų aukštį ir pakelti jo tiek, kad pavyktų imituoti audrą. Taip pat norėjau, kad bangų paleidimo mechanizmas būtų paprastas: vienu virvės truktelėjimu kelios tonos vandens dramatiškai išsilietų scenoje. Tai buvo vienas iš šio spektaklio iššūkių.
Ar scenografija yra vienas tų menų, kuriems svarbus technologinis išradingumas?
Priklauso, ko sieki. Man pačiai technologijos yra įdomios, įdomu išbandyti naujas priemones ir galimybes. Jas į teatrą dažnai atsinešu iš kitos savo veiklos – kino. Ypač kai reikia apgauti fizikinius dėsnius, pavyzdžiui, pakabinti žmogų, apversti dekoraciją, padaryti taip, kad ji suktųsi, kad lietus lytų ar žemė drebėtų. Technologinės galimybės, kurios leidžia tai įgyvendinti, mane labai žavi ir jomis noriai naudojuosi. Nemanau, kad teatras turi likti archajiškas menas, kur butaforija gaminama tik iš papjė mašė. Stengiuosi naudoti kuo daugiau technologijų, kad pagreitinčiau ir palengvinčiau darbą, kad jis būtų kuo tikslesnis. Be to, esu įsitikinusi, kad technologijas išmanyti labai svarbu. Juk gyvename XXI a., turime lazerius, 3D spausdintuvus ir t. t.
Žinoma, per stipriai pasitikint technologijomis galima pridaryti klaidų. Pavyzdžiui, kurdama milžiniškas kolonas operai „Aida“ patikėjau 3D modeliavimo galia ir tam „sudeginau“ labai daug laiko. Atrodė, kad šiais laikais sumodeliuoti 3D skulptūrą yra visiškai paprasta. Vis dėlto tai buvo mano klaida: kartais negali praleisti žingsnių, kuriuose turi dalyvauti žmogaus rankų darbas. Teko atsiprašyti visų ir sau pripažinti, kad priėmiau blogą sprendimą, ir grįžti prie natūralistinio lipdymo. Skulptorius keramikas nulipdė dešimt kartų mažesnes skulptūras ir tik tada jas skenavome, išdidinome, lazeriu išpjovėme scenai reikalingo dydžio objektus. Ši patirtis suveikė kaip priminimas, kad svarbiausias vis tiek yra žmogus ir technologijas reikia naudoti saikingai.
Ar naujosios technologijos tik paspartina scenografijos kūrimo ir gamybos procesus, ar daro įtaką ir estetikai?
Man jos yra reikalingos tik procesams pagreitinti: darbą užbaigti vis tiek turi žmogaus rankos. Nebent tai yra iš anksto numatytas spaudinys, kaip teko kurti Klaipėdos muzikinio teatro spektaklyje „Legenda“ (choreogr. Gajus Žmavcas, 2024). Šio teatro erdvei iš anksto sumodeliuotas medis buvo atspausdintas 3D spausdintuvais ir surinktas scenoje. Žinoma, žmonių reikėjo medžiui surinkti, jie dalyvavo projektuojant, suteikiant tekstūras, testuojant, bet apskritai žmogiškųjų resursų šiai scenografijai prireikė nedaug. Tačiau tokių baigtinių gaminių mano kūryboje pasitaiko retai.
O kaip scenografiją keičia pastaruoju metu vis griežčiau įvairiose srityse taikomas tvarumo lūkestis?
Kultūra, menas – žmogui reikalingi kaip oras. Tačiau tiek teatras, tiek kinas, tiek reklama, – su kuriais dirbu, – žvelgiant apskritai yra pasaulio šiukšlinimas. Geriausia būtų mums visiems sustoti ir nieko negaminti, nebepirkti. Pagalvojus, kiek prigaminame rekvizito ir konstrukcijų, iškart tampa aišku, kad tai niekaip nesusiję su tvarumu.
Tiesa, stengiuosi negaminti nereikalingų daiktų, todėl visada ilgai tariuosi su režisieriais, ar tikrai jiems reikia vieno ar kito objekto. Retai taip nutinka, kad prigaminčiau ir pripirkčiau daiktų, kurių nepanaudojame. Kartais daiktus skolinamės iš kitų teatro pastatymų ar koridorių, kad įsitikintume, jog kokio nors stalo, kėdės ar ginklo mums tikrai reikia scenoje. Spektaklyje visko atsiranda tik tiek, kiek būtina. Šiuo aspektu išlaikau tvarumo liniją.
Kad to pasiekčiau, darbą pradedu kuo anksčiau ir nemėgstu paskutinės minutės pasiūlymų ar prašymų. Suprantu, kad jų gali būti, bet visada iš anksto dėlioju prioritetus, ką norėčiau padaryti su gautu ribotu biudžetu. Tad paskutinės minutės pasiūlymams ir prašymams būnu pasiruošusi, bet jie negali būti dramatiški.
Pavyzdžiui, „Velnio nuotakos“ (rež. Naubertas Jasinskas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir MMLAB, 2025) scenografiją pradėjau gaminti iš karto po spektaklio pristatymo. Teatrai turi savo darbų grafikus, planuoja premjeras, todėl ir aš projektuoti bei gaminti pradedu kuo anksčiau, kad kuo greičiau svarbiausius scenografijos elementus atiduočiau repeticijoms, kad būtų laiko juos išmėginti, aktoriams priprasti. Juk kas iš to, jeigu paskutinę akimirką pristatysiu į sceną kažką nuostabaus, bet nebebus laiko to įsisavinti ir panaudoti. Gebėjimą planuoti laiką ir procesus irgi galiu pavadinti tvarumu.
Sakėte, kad jums svarbu duoti laiko suprasti, kaip geriausiai panaudoti jūsų sukurtą scenografiją. Tad smalsu, kiek galvojate apie tai, kad žiūrovai matytų paveikius, įdomius vaizdus, ir kiek – kad toje materijoje būtų patogu veikti aktoriui? Kaip ieškote paveikumo ir patogumo derinio?
Nesu siaubūnė, kuri kankina žmones. Man yra labai svarbu komfortas, todėl stengiuosi, kad aktoriams būtų patogu, kad savo darbą jie galėtų atlikti kuo geriau. Jei dėl kokių nors priežasčių nepavyksta padaryti patogiai, tuomet stengiuosi savo darbą atlikti kuo greičiau, kad aktoriai tą nepatogumą suprastų ir turėtų laiko prie jo prisitaikyti. Taip buvo, pavyzdžiui, kuriant „Velnio nuotaką“ ir „Sūnų“. Abiejuose spektakliuose aktoriams buvo iš dalies nepatogu: teko vaidinti ant nestabilių, judančių paviršių. Rodant „Skrajojantį olandą“ vėjo krypties užsakyti negalėjome, nežinojome, iš kurios pusės jis tą dieną pūs. Galimybės aktoriams pašildyti vandenį neturėjome, nes siurbėme jį tiesiai iš marių. Tačiau padarėme viską, kad aktoriai būtų maksimaliai apsaugoti nuo mūsų sukurtos audros: buvo šiltai aprengti, turėjo lietpalčius.
Deja, dirbant su vandeniu teko padaryti ir klaidų. Esu peršaldžiusi dainininką. Minint Lietuvos teatro šimtmetį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (rež. G. Šeduikis; Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Kauno valstybinis muzikinis teatras, 2021), scenoje sukūriau pievą, kurioje, atlikdami „Traviatos“ ištrauką, dainininkai braidė ir žaidė badmintoną. Prasiskyrus pievai, upėje buvo sušoktas gražiausias meilės duetas (pagal Anatolijaus Šenderovo muziką), o po to Jeronimas Milius po pliaupiančiu lietumi atliko Žilvino ariją iš roko operos „Eglė“ (komp. Laimis Vilkončius). Nors dabar tai atrodo savaime aišku, bet tada lietaus vandens pašildyti nesugalvojome ir tris minutes ant solisto pylėme šaltą vandenį. Pasirodymas pavyko, mikrofonai atlaikė, bet dainininkas susirgo bronchitu. Man dėl jo taip širdį skaudėjo! Todėl vėliau, per „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinės“ uždarymo renginį vanduo, kuriame vyko pasirodymas, buvo šildomas – darėme, ką galėjome, kad žmonės nesušaltų ir nesusirgtų.
O operoje „Aida“ mano sukurtas Nilas buvo prišildytas kaip SPA sūkurinė vonia. Solistai labai džiaugėsi šiluma ir vandeniu. Žinoma, šis pastatymas irgi neapsiėjo be kuriozų: viena primadona per pirmą repeticiją palietusi vandenį pasakė, kad į tokį šaltą ji nė už ką nelips. Teko dar padidinti šildymo galią ir kelti baseino vandens temperatūrą.
Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis.
Per 2025-uosius sukūrėte scenografiją septyniems spektakliams. Ir visi jūsų darbai buvo unikalūs, įdomūs. Žiūrint iš šono, sunku suvokti, kaip tai įmanoma.
Man labai įdomus šitas darbas. O dažniausiai turiu ir laiko, nes noriu jo skirti kūrybai. Tad jei tik nesikerta premjerų datos, stengiuosi imtis visų projektų, kurie man įdomūs. Pavyzdžiui, negaliu atsisakyti dirbti su Agnija Šeiko: ji mano draugė, mes daug kartu nuveikėme, o ji visada pasiūlo įdomias temas. Tad dirbant su ja idėjos, kaip kurti spektaklio scenografiją, kyla greitai. Pavyzdžiui, „Onų“ parketo idėja gimė, regis, jau antro susitikimo metu. Kita vertus, pati dekoracijų negaminu, perleidžiu šį darbą profesionaliems meistrams, nors „Onų“ lenteles dažiau pati; „Žiurkių“ (rež. Augustas Gornatkevičius, Vilniaus mažasis teatras, 2025) scenografiją irgi sendinau pati su pagalbininkais, o amalą virš Radameso galvos taip pat pjausčiau ir karpiau pati.
Kiek darbų ir projektų beturėčiau, svarbiausia – gerai planuoti laiką. Tada nereikia verstis per galvą, nors kartais ir nutinka taip, kad kai kuriuose spektaklio kūrimo etapuose negaliu dalyvauti. Kartais persidengia keli spektakliai, kartais spektakliai persidengia su projektais kine. Kaip bebūtų – visada komunikuoju iš anksto ir atvirai.
Turint tiek daug darbų, regis, kitaip ir neįmanoma – tik atvirai kalbėti ir kruopščiai planuoti laiką.
Tikrai taip. Nors, žinoma, ne kiekvieni metai būna tokie produktyvūs: yra buvę sezonų, kai turėjau vos kelis darbus.
Ar tokiais sezonais nekyla minčių kūrybinius procesus inicijuoti pačiai?
Pati inicijuoti projektų nesugalvoju. Labai džiaugiuosi, kad kol kas ir be to turiu veiklos. Taip pat kai tik galiu stengiuosi dalyvauti viešuosiuose konkursuose. Pavyzdžiui, su Sandra dalyvavome konkurse atstovauti Lietuvai Prahos kvadrienalėje, ne kartą – konkursuose Klaipėdos muzikiniame teatre.
Dirbdama įvairiuose teatruose, su skirtingomis scenos meno rūšimis, skirtingų kartų režisieriais, aktyviai kuriate šiuolaikinio Lietuvos teatro veidą. Kaip jums atrodo, ar keičiasi scenografijos vaidmuo, vieta šiuolaikiniame teatre?
Pati eidama į teatrą televizoriaus ar prasto kino scenoje nenoriu matyti ir visada tikiuosi įdomaus vaizdo: man tai yra labai svarbu. Manau, kad pamažu jau grįžtame prie kokybiškų vaizdų kūrimo. Kita vertus, yra įvairių scenografijos sumanymo būdų ir kartais tuščia scena su viena įtempta linija pasako daugiau nei visą sceną užgriozdinantis scenovaizdis.
O jums, Kristina, atrodo, kad vizualumas teatre buvo praradęs prasmę?
Teatre, su kuriuo augau, vaizdai buvo ryškūs ir daugiaprasmiai, bet XXI a. pirmojo dešimtmečio pabaigoje, prieš pat jums pradedant dirbti teatre, per ir po ekonominės krizės, labai trūko pinigų spektakliams kurti ir, regis, pirmiausia buvo atsisakyta vizualumo: daugybė spektaklių buvo statomi minimalistiniai, lengvai „supakuojami“ ir transportuojami, daug kalbėta apie vaizduotės teatrą. Ypač nevyriausybiniame sektoriuje. O pastaruoju metu teatre labai daug dėmesio ir resursų skiriama vaizdui kurti.
Mano patirtis rodo, kad pinigų trūksta ir dabar. Ir dažnai teatrai tikisi, kad viskas tilps į „gariūninę tašę“. Dažnai tenka pasukti galvą, kaip kurti iš pigių medžiagų: aš tai vadinu bendriniu žodžiu „pagaliukai“. Net ir „Aidoje“, kurios pastatymas buvo brangus ir galėjome dirbti su geromis medžiagomis, vaizduotė buvo prikirpta: teko atsisakyti daugybės technologinių sumanymų. Tad ir dideliuose teatruose, brangiuose pastatymuose susiduriu su kiekvieno centimetro ir cento ekonomika, nuolatiniu balansavimu, kas galima, ir ko jau nebe. Pavyzdžiui, „Kaunas 2022“ uždarymo renginiui turėjome rekordiškai mažai pinigų. Savo kurto scenovaizdžio kainą prisimenu iki šiol ir greičiausiai niekada nepamiršiu: suma buvo stulbinamai maža. Bet nenoriu skųstis, visada randu išeitį.
Gal šis jūsų pasakojimas padėtų paneigti mitą, kad skurdas, neturėjimas skatina kūrybingumą?
Skatina, skatina. Šitą patvirtinkime.
O pinigų turėjimas neskatina kūrybiškumo? Kai turi daugiau, gal ir gali daugiau? Ar vis dėlto nebūtinai?
Pinigai, kiek jų bebūtų, greitai pasibaigia. Dar nėra taip buvę, kad liktų pinigų ir galvotume, ką čia dar galime pagaminti. Be to, kuriant svarbiausia turėti ne pinigų, o vaizduotę.
Pokalbio pradžioje klausiau apie tai, kas daro įtaką jūsų kūrybai, kas jus įkvepia. Visą laiką kalbėjome apie teatrą, bet aktyviai dirbate ir kine. Ar teatras ir kinas vienas kitam „neprieštarauja“? O gal priešingai – padeda?
Taip, kaip dabar dirbu – man labai tinka. Likti vien tik teatre negalėčiau: matau, kaip užsibuvę vienoje srityje praranda entuziazmą, norą kurti. Galimybė atsitraukti, darbai skirtingose srityse man padeda išlaikyti energiją, susidomėjimą; kiekvienas projektas – nuo mažiausio iki didžiausio – išlieka svarbus. Tarsi iš vieno indo semiu į kitą. Tai, ko išmokstu filmavimuose, pritaikau teatre, o patirtį teatre perkeliu į filmus. Dėl to galiu drąsiau galvoti ir planuoti, o užsibuvus vienoje srityje kyla rizika užrūgti.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
