„Pradedant naują kūrybinį procesą visada ateina etapas, trunkantis kokią savaitę, kai nieko nesupranti, atrodo, kad nieko nemoki, ir norisi viską mesti. Tačiau manau, kad taip nežinant ir atviromis akimis reikia žengti ne tik į naują vaidmenį, bet ir į gyvenimą“, – sako jaunosios kartos teatro ir kino aktorius ŠARŪNAS RAPOLAS MELIEŠIUS.
Pastaruoju metu profesiniame jo kelyje gausu įvertinimų: prieš mėnesį laimėta Avinjono jaunųjų rezidentų atranka, „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija už Piterio Peno įkūnijimą ir vienas naujausių darbų – vaidmuo Karolio Kaupinio spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“.
Gimęs žinomų menininkų šeimoje ir užaugęs teatro užkulisiuose, aktorius anksti pažino savo profesijos kasdienybę ir išmoko į ją žvelgti kaip į nuolatinį mokymosi procesą. Galbūt todėl šiandien jis sako nesureikšminantis šiuo metu lydinčios sėkmės, laimėjimų ar pagrindinių vaidmenų ir į klausimą, kokiu aktoriumi nori būti, šypsodamasis atsako paprastai – geru.
Su Šarūnu Rapolu kalbamės apie sėkmės laikinumą, autoritetų svarbą, drąsą į pasaulį žiūrėti nežinančiojo akimis ir žmogų, slypintį už kūrėjo.
-----
Beveik visuose interviu, kuriuos skaičiau ar klausiau, tave pristato kaip ketvirtos kartos menininką, sūnų ar anūką – tai tavo vizitinė kortelė, savotiškas skiriamasis bruožas. Kaip pats dėl to jautiesi?
Žinoma, negaliu to neigti. Tai labai smagu, bet kartu jaučiu ir didelę atsakomybę. Galbūt neturėčiau jos jausti, bet jaučiu.
Iš kur kyla šis jausmas? Visuomenėje paplitęs požiūris, kad žinoma pavardė atveria duris ir palengvina profesinį kelią. Ar tai daro įtaką?
Tas kelias lengvesnis galbūt tik vienu dalyku – kad užaugau teatre. Mama (aktorė Aldona Vilutytė – aut. past.) mane ten vesdavosi, likdavau po spektaklių, nuolatos juos žiūrėdavau, žaisdavau grimo kambariuose, tarp dekoracijų, visą laiką buvau tarp aktorių. Kalbėdavomės su mama, girdėdavau įvairias istorijas, todėl teatro pasaulis, kai į jį atėjau, man buvo nesvetimas. Dėl to taip, buvo paprasčiau.
Tačiau manau, kad pavardė ar faktas, jog esi aktorių vaikas, padeda tik pradžioje, jei pavyksta atsikratyti jausmo, kad privalai būti geresnis arba prilygti tėvams. Kol kas dar laikausi, tad tikiuosi, kad tai ne tik dėl tėvų (šypsosi).
Jau akademijoje man pavyko atsiriboti nuo minties, kad čia esu per mamą ar per tėvus, nes čia iš tavęs labai daug reikalaujama. Nesvarbu, kas tavo tėvai, pats turi padaryti savo darbą. Aš dirbu nuoširdžiai, todėl turbūt ir sekasi.
O ar manai, kad talentas gali būti įgimtas?
Manau, egzistuoja toks dalykas kaip duotybė. Tikrai paveldėjau gerąsias šeimos savybes. Aišku, ir blogąsias (juokiasi). Vis dėlto jos atsiskleidžia tik dirbant, o kaupiantis patirčiai atsiranda ir savitas požiūris. Tuomet einama dar toliau.
Esi sakęs, kad vaikystėje žadėjai niekada nebūti aktoriumi, nes matei, kiek mama dirba ir atiduoda šiai profesijai. Kas nutiko, kad galiausiai pasirinkai šį kelią?
Man, vaikui, atrodė, kad mama šiai profesijai atiduoda labai daug savęs ir laiko. Mačiau, kad jai tai patinka, įdomu, bet ji man ir pasiskųsdavo, kaip gaila, kad negalime pabūti kartu, ar kad ko nors nespėja. Tada galvodavau: „Kodėl tu tiek daug dirbi? Juk galima veikti ir ką nors kita.“
Nežinau, kiek čia galiu plėstis. Iš tiesų aš iki šiol iki galo nežinau, kodėl įstojau į aktorinį. Jei žinočiau, pasakyčiau (juokiasi). Tiesiog atėjo momentas, kai supratau, kad šis darbas nebėra toks gąsdinantis. O gal kaip tik – jis gąsdina, bet aš jo noriu. Ir tikiuosi, kad norėsiu ilgai.
Traukia iššūkiai?
Man atrodo, kad esu tinginys, o aktorystė patinka, nes čia privalau jaudintis, man turi rūpėti. Galbūt pačiam sunku prisiversti žengti papildomą žingsnį, o kai žinau, kad yra stebėtojas, kad mano darbas turi būti paveikus kitam žmogui, tuomet dėl to kito stengiuosi labiau nei dėl savęs.
Tai verčia daugiau padirbėti, o tada ir apie save daugiau sužinau, ir pasaulis kitaip atrodo. Nenoriu sakyti klišės, kad išeinu iš komforto zonos, bet iš esmės taip yra. O kodėl pasirinkau aktorinį? Kol kas man čia įdomu. Patinka vaidinti ir tobulėti. Bet akademiją baigiau tik prieš dvejus metus, tad vis dar mokausi. Ir tikiuosi, kad mokysiuosi ilgai.
Tai, kad nežinai, kodėl atėjai į teatrą, atrodo lyg savotiškas likimas.
Turbūt (šypsosi). Būtų net keista, jei dabar būtų kitaip, man pačiam tai taip natūralu: senelis visą laiką dirba pagal savo grafiką, mama irgi nuolat keliauja, važinėja. Įprasto darbo grafiko mūsų šeimoje niekas neturi. Nors mokykloje man labai patiko matematika, fizika, norėjau būti architektu. Nežinau, kodėl viskas pasisuko kitaip.
O matematika, fizika padeda būnant aktoriumi?
Man atrodo, aktoriaus darbui padeda viskas – visa patirtis, visos žinios. Žinoma, kiekvienam tai individualu. Kiekvienas žmogus prie meno ir aktorystės prieina savaip, tad nuostabu, jei randama ir veikia asmeninė prieiga.
Kokiu aktoriumi pats nori tapti? Tikiu, kad dažnas į teatro pasaulį ateina jau turėdamas tam tikrą vaizdinį galvoje.
Geru (juokiasi). Noriu būti geru aktoriumi. Turėjau galimybę dirbti su tokiais aktoriais kaip Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis – šie kūrėjai iki šiol į viską žiūri smalsiai. Man tai yra milžiniškas pavyzdys.
Daugybė kūrėjų tam tikrame etape atranda unikalią savo formą, taip pagyvena, o tada viską meta ir vėl ieško kažko naujo. Man labai įdomūs žmonės, kurie nebijo atsisakyti to, ką jau pasiekė, ir pradėti iš pradžių. Turbūt jiems atsibosta kartotis, jie ieško, kas juos pačius jaudintų.
Kalbant apie autoritetus, kaip pats užsiminei, scenoje turi galimybę dirbti su scenos grandais.
Pats negaliu patikėti…
Esi minėjęs, kad šeimoje nuo pat mažumės į tave žiūrėjo kaip į lygiavertį: tavo nuomonės niekada nevertino iš aukšto, nelaikė tik vaiku. Kaip tai veikia tavo autoritetų suvokimą?
Augdamas supratau, kad man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu.
Mama ar senelis (grafikas Mikalojus Povilas Vilutis – aut. past.) mane dažnai vesdavosi į parodas, kur būdavo daug žymių žmonių. Pavyzdžiui, matau Petrą Repšį, kuris yra vienas geriausių grafikų ir menininkų Lietuvoje, bet aš, būdamas vaikas, nematau jo kaip geriausio menininko. Matau tiesiog žmogų, kuris kalbasi su draugais, yra pavargęs ar dėl ko nors susierzinęs. Labai anksti pavyko pamatyti žmogų už viso meno ir apdovanojimų.
Taip pat senelis: matau jį scenoje, pristatantį savo knygą, bet jis nulipa nuo jos ir vėl yra savimi. Ta menininko įvaizdžio mistika man gana greitai sudužo. Nenoriu sakyti, kad ja netikiu – menas ir kūrėjai man vis tiek yra magiški, tačiau išmokau jų nesudievinti. Dažniausiai autoritetais man tampa tie, kurie pirmiausia yra stiprūs kaip žmonės, o ne tik dėl nuveiktų darbų.
Ką dabar įvardintum savo autoritetais?
Pavyzdžiai man yra senelis, dauguma kolegų, Karolis Kaupinis. Žavi Karolio drąsa, meilė ir pagarba žmogui. Jo darbai mane labai veikia – buvau jo ir Mariaus Čižausko koncerte-spektaklyje „Mes užaugom“. Išėjus iš jo taip norėjosi stengtis dėl Lietuvos, ką nors prasmingo nuveikti.
Man patinka žmonės, kurie yra pagarbūs aplinkai bei aplinkiniams ir neiškelia savęs aukščiau kitų. Pavyzdžiui, filmai ar spektakliai, kuriuose jauti, jog režisierius kviečia pažvelgti į pasaulį per jo paties pasaulėžiūrą – pasivaikščioti po jį taip, kaip jį mato jis pats. Nors tai kūrybinė išraiška, tikiu, kad net labiausiai sukrečiantys darbai gali būti sukurti su pagarba. Tokiame požiūryje matau daug grožio.
Užsiminei apie norą kurti Lietuvą. Laikai save patriotu?
Norėčiau save tokiu laikyti, man svarbu apie tai mąstyti. Labai pasisekė, kad visą laiką esu šalia žmonių, kurie verti pagarbos, yra geri žmonės. Jie myli savo darbą, aplinką, gerbia kitus, yra pavyzdingi. Jie manyje ir išugdė pagarbą aplinkai, praeičiai, kitiems kūrėjams.
Tada natūraliai atsiranda noras stengtis – ne tik dėl jų, bet ir tam, kad pats būtum vienas iš jų, būtum kartu su jais. Ne tam, kad kam nors įrodytum, jog esi vertas ten būti, o tiesiog tam, kad kartu kurtum meną, kurtum Lietuvą, būtum viso to dalis.
Mokslus baigei 2024-aisiais. Kai tavo karta dėjo pirmuosius žingsnius teatro scenoje, jus pasitiko didžiulė nežinomybė: karas Ukrainoje, pandemija. Pamenu, kokia baugi ir nesaugi tuomet atrodė aplinka, ir tikiu, kad ir tada kilo daugybė minčių, apie kurias ką tik kalbėjai. Ar kelionė į meno pasaulį, prasidėjusi neramumų akivaizdoje, keitė tavo požiūrį į teatrą, jo svarbą?
Jaučiu, kad vis dar mokausi, o ir mano santykis su teatru dar tik formuojasi. Tiek karantinas, tiek karas pagimdė neapčiuopiamą baimę. Sėdėjai namuose užsidaręs ir bijojai to, ko net nematai. Karas vyksta už šimtų ar tūkstančių kilometrų – jei neskaitytum žinių, nemąstytum apie tai. Ta grėsmė yra keista: apie ją žinai, jauti net kūnu, bet ji neturi tiesioginės fizinės išraiškos čia pat, tavo akyse, kad galėtum su ja tiesiogiai kovoti.
Manau, tai palietė ne tik mūsų kartą, bet ir visus – visi jautėme nerimą ir bejėgystę. Tik mums teko formuotis tokiomis aplinkybėmis, tad bus įdomu pamatyti, kaip tai paveiks mus ateityje. Ar tai pakeitė požiūrį į meną? Kol kas sunku pasakyti, nes mano santykis su teatru kinta: šiandien manau vienaip, o perskaitęs knygą po savaitės jau galvosiu kitaip. Nors jaučiu, kad tam tikrą pamatą jau turiu, visa kita dar bandau apibrėžti.
Kalbant apie tamsius laikotarpius, režisieriaus Justino Vinciūno spektaklyje „Dulkės“ nagrinėjate Holokausto temą. Ten vaidini tai, ko pačiam nepatyrus neįmanoma iki galo suprasti, įsivaizduoti. Ką tau asmeniškai reiškia kurti tokį personažą ir pasakoti tokias jautrias istorijas?
Šiame spektaklyje tas klausimas ir tyrinėjamas. Buvo keistas jausmas skaityti tuos tekstus. Kalbant iš techninės darbo pusės, jei bandydavome tekstą skaityti per daug įsijautę, lyg patys tai būtume išgyvenę, apimdavo purvinas jausmas. Atrodydavo, kad tai ne tavo patirtis ir tu ją suterši – jauti, kad tai nepagarbu tikrų aukų atžvilgiu.
Būtent šis darbas man suformavo supratimą apie aktoriaus užduotį teatre. Tu esi tas, kuris padeda papasakoti istoriją. Šiuo atveju mes, aktoriai, pasakojome Holokausto aukų istorijas. Tu nesi tas, kuris kentėjo, tu tik perteiki, ką tie žmonės išgyveno, ir padedi žiūrovams tai suprasti bei išjausti.
Ar jauti, kad po spektaklių kažką išsineši iš savo vaidmenų? Būna momentų, kai sunku juos paleisti?
Tikrai būna. Vienas tokių spektaklių yra Vinciūno „Nepalaidoti mirusieji“. Pirmus dvejus metus, kai jį vaidinome, buvo itin sunku – mano personažas kankinasi, kovoja už savo tiesą ir tą kovą pralaimi. Po spektaklio emociškai jausdavausi labai prastai. Atrodytų, paradoksalu: pačiam viskas gerai, sėdi gyvas ir sveikas traukinyje iš Kauno, su draugais sustoji suvalgyti dešrainį, bet viduje jausmas neįtikėtinai nemalonus. Yra tam tikrų personažų ir istorijų, kurie palieka tokį poveikį. Kaip su tuo kovoju? Tiesą sakant, nekovoju.
Bandai išjausti ar numesti ir nemąstyti?
Visada išjausti. Stengiuosi niekada gyvenime nenumesti tokios patirties. Visos patirtys, net ir blogos, skirtos pasimokyti, patobulėti. Jei jas atstumi – praleidi puikią galimybę augti. Tad ir šiuo atveju tiesiog išbūnu apimtas to jausmo. Tai ir gera pamoka, mokanti priimti savo emocijas, pabūti su savimi.
Kuris personažas mokė daugiausia?
Kol kas stipriausiai veikia darbas su Karoliu Kaupiniu – pastarasis mano spektaklis. Matyt, dėl to viskas dar taip gyva. Tame darbe tiek daug įvyko, kad emocijos lydės dar ilgai. Atrodo, galėčiau dabar savaitei užsidaryti ir tiesiog galvoti apie viską, kas nutiko: repeticijas, pokalbius, pamokas.
Man apskritai labai pasisekė, kad tenka vaidinti spektakliuose, kurie priverčia pasikeisti, pakoreguoti požiūrį ar bent suteikia galimybę pamatyti pasaulį šiek tiek kitaip. Tai padėjo geriau atpažinti ir suprasti save. Net ir dabar, kai jau esu suvaidinęs, pavyzdžiui, Piterį Peną, ką nors veikdamas staiga pagaunu save mąstant: „Va, čia grynas Piteris Penas.“
Ką turi bendro su Piteriu Penu? Nenori užaugti?
Tikrai nenoriu užaugti! Bet Piteris Penas parodo ne tik baimę suaugti. Man atrodo, kiekviename gyvenimo etape atsiranda periodų, kai turi galimybę pasikeisti, tačiau tai daryti nejauku ir baisu.
Piteris Penas pasirinko nesikeisti, likti toks, koks yra, ir desperatiškai bando toks išbūti kiek įmanoma ilgiau. Manau, ši baimė ir nenoras žengti toliau būdingi kiekvienam iš mūsų. Tai aš stipriai atpažįstu ir savyje.
Yra baimė užaugti, yra ir baimė pasenti. Karolio Kaupinio režisuotame spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“ gvildenate mirties, laikinumo temas. Čia matai, kaip vyresnieji teatro aktoriai prisimena ir reflektuoja jaunystę, teatre praleistą gyvenimą, vadinamąjį aukso amžių. Ką jaunam žmogui reiškia vaidinti ir išgyventi tai, kas kitiems jau yra prisiminimas?
Jausmas – keistas, bet geras. Spektaklyje vaidinau save – jauną, ambicingą, norintį pasireikšti. Tačiau tuo pat metu šalia yra Dainiaus Gavenonio ar Juozo Budraičio personažų likimai. Atrodo, kad tai laukia ir manęs. Man gražu matyti tą neišvengiamą aktoriaus gyvenimo seką.
Būtent šis darbas, stebint Dainiaus liniją ir priimant tai kaip taisyklę, man suteikė lengvumo pojūtį. Susitaikymas su neišvengiamybe šiuo atveju nekelia paniškos baimės ar noro priešintis. Priešingai – skatina džiaugtis tuo, kas vyksta dabar, nes nežinai, ar taip bus ir toliau.
Šiuo metu išgyvenu nuostabų etapą: puikūs spektakliai, žmonės, festivaliai. Avinjonas yra visiška dovana. Tačiau nežinau, ar kitais metais mane lydės tokia pati sėkmė, todėl stengiuosi priimti, kas vyksta – nesureikšminti, bet ir pasidžiaugti.
Ar jauti skirtumus tarp vyresnės ir savo kartos aktorių? Dabar daug kalbama, kaip jaunoji karta maištauja ar pradeda labiau kliautis technologijomis arba kaip vyresnieji pasiilgsta senojo teatro.
Manau, tie skirtumai, apie kuriuos kalbama, yra labai asmeniški. Be abejo, matomi kiekvieno aktoriaus mokyklų skirtumai, tačiau matyti ir jo perskaitytos knygos, pasaulėžiūra bei kiti dalykai. Juk visi siekia kalbėti paveikia teatro kalba, sujaudinti žiūrovus, sukurti gerą vaidmenį. Tikriausiai skiriasi tik pasirenkamos priemonės.
Man atrodo, kiekvienoje kartoje rastum išskirtinių asmenybių. Ir mano kartoje yra žmonių, kuriems artimesnė senoji teatro kalba. Taip pat kai kurie iš vyresnės kartos visiškai atsisako to, kas buvo jų laikais, ir labiau vertina tai, kas vyksta dabar.
Visada gera klausytis, kaip anksčiau aktoriai likdavo po spektaklių, bendraudavo, kartu gerdavo, galima sakyti, gyvendavo teatre. Šių istorijų klausausi pavydžiai. Tačiau dabar tam nelabai yra sąlygų, nes visi užsiėmę kitais darbais, pakitęs gyvenimo ritmas, tad savaime kinta ir santykis su daug kuo. Dabar viskas atrodo kur kas laikiniau. Viskas kinta taip greitai, kad net nespėju viso to įvertinti.
Ne kartą mūsų pokalbio metu užsiminei, kad jautiesi per jaunas žinoti visus atsakymus. O kaip yra teatre? Ar jauti saugią erdvę čia išreikšti save, savo nuomonę?
Priklauso nuo to, apie ką kalbame, bet pirmiausia niekada nesidaliju savo nuomone su žmonėmis, kuriems ji nedaro jokios įtakos. Tačiau jei matau, kad būsiu išklausytas, tuomet, žinoma, pasidaliju. Bet vėl – kai šalia yra profesionalai, grandai, būtų kvaila sakyti: „Ne, žinok, aš žinau geriau.“ Nors savo nuomone pasitikiu, savimi pasitikiu galbūt ne tiek, kiek norėčiau. Dažnai pajuntu savo žinių ribotumą.
Tačiau šiuo metu išgyveni tam tikrą karjeros pakilimą: „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija, Avinjono festivalis, pagrindiniai vaidmenys. Ar tai nesuteikia daugiau pasitikėjimo savimi?
Tai labai džiugina, bet aktorius Timothée Chalamet vienoje savo kalbų yra puikiai pasakęs, kad tokie įvertinimai yra degalai veikti toliau. Visiškai tam pritariu – gera, jei tavo darbą pamato, pripažįsta ir pagiria. Gauti tokį grįžtamąjį ryšį yra nuostabu.
O kalbant apie apdovanojimus, kaip sakiau, būtent darbas „Lietuvių mirties pranešimuose. Vieno spektaklio istorijoje“ padėjo suprasti, kad visa tai laikina, todėl reikia tiesiog pasidžiaugti akimirka. Bent jau man šie įvertinimai papildomo pasitikėjimo nesuteikia.
Aktoriaus profesijoje pradedant naują kūrybinį procesą visada ateina etapas, trunkantis kokią savaitę, kai nieko nesupranti, atrodo, kad nieko nemoki, ir norisi viską mesti. Tačiau manau, kad taip nežinant ir atviromis akimis reikia žengti ne tik į naują vaidmenį, bet ir į gyvenimą.
Saikinga abejonė savo gebėjimais padeda suprasti kito žmogaus požiūrį ar priimti jo pasaulėžiūrą. Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti ir ignoruoti viską aplinkui. Turiu savo nuomonę, bet visada stengiuosi suprasti kitą, o jei matau, kad jo tiesa yra svaresnė, – ją priimti.
Bet man tik dvidešimt ketveri. Jei dabar pradėčiau kategoriškai ką nors teigti, atrodyčiau kvailai. Kai susitinkame su draugu, jau minėtu Justinu, ir pradedame filosofuoti, visada ateina akimirka, kai vienas kitam turime priminti: „Palauk, prisimink, kiek tau metų ir apie ką čia dabar šneki“ (juokiasi).
