Režisierė Laura Kutkaitė sukūrė tokius spektaklius kaip „Mokyk mane“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2026), „Milena“ (Klaipėdos dramos teatras, 2025), „tremolo“ (Meno ir mokslo laboratorija, 2025), „Judith Shakespeare – Rape and Revenge“ (Dresdeno valstybinis teatras, 2024), „Teiresijo krūtis“ (LNDT, 2023), „Sirenų tyla“ (LNDT, 2022), „Fedros meilė“ (Oskaro Koršunovo teatras, Lietuvos teatro ir muzikos akademija, 2021).
-----
Baigėte Kauno choreografijos mokyklą. Kodėl pasirinkote šią mokyklą, bet ateities nesiejote su šokiu?
Choreografijos mokykloje atsidūriau atsitiktinai. Kartą, būdama šešerių, ėjau aplankyti mamos į jos darbovietę – Kauno jaunimo mokyklą. Mokytojų kambaryje tuo metu buvo Kauno choreografijos mokyklos įkūrėja Lina Navardauskienė. Ji paklausė, ar man būtų įdomu šokti, nusivedė mane į baleto salę, aš jai paimprovizavau judesiu, ir nuo to laiko esu viena pirmųjų šios mokyklos mokinių. Specialiai šokiu nesidomėjau, man tai buvo tiesiog savaime suprantama veikla. Grįžtu iš mokyklos – einu į kitą mokyklą. Vėliau šokau Kauno šokio teatro „Aura“ studijoje, toliau sekiau paskui Liną Puodžiukaitę, persikrausčiusi į Vilnių daugiausia pamokas lankiau pas Giedrę Kirkilę, Vytį Jankauską, Sigitą Juraškaitę. Turbūt ateities su šokiu nesiejau dėl to, kad aplink mane buvo gana daug kur kas talentingesnių šokėjų, o tuo metu, kai galėjau priimti sprendimą ateitį sieti su šokiu, niekas man nepasakė, kad kūno pajėgumas dar nėra viskas. Ypač dabartiniame šiuolaikiniame šokyje. Dabar šokyje, kaip ir šiuolaikiniame teatre, įdomi pati idėja, tyrimas – man tai labai žavu. Gal dar šoksiu?
Studijuoti režisūrą pradėjote po filosofijos studijų. Kaip sugalvojote rinktis šį kelią?
Net ir filosofijos studijos nebuvo mano pirminis pasirinkimas. Ruošiausi stoti į architektūrą, bet po vienos iš piešimo pamokų sužinojau, kad mirė tėtis. Ši netektis pasuko mane visai kitu keliu. Pamenu, tuo metu gavau ir porą pasiūlymų studijuoti vaidybą Anglijoje, bet nusekiau paskui tuometį mylimąjį į sostinę. Jis padovanojo man Platono „Faidrą“ – pirmą skaitytą filosofijos kūrinį. Iškart supratau, kad kažko panašaus gyvenime ir ieškau – prasmės ir poezijos koegzistavimo. Dabar manau, kad prasmė ir poezija yra vienas ir tas pats. Teatre prasmės ieškoti man šiuo metu smagiausia. Nuo šešerių metų choreografijos mokykloje lankiau ir dramą, filosofijos studijose nuo pat pirmo kurso visus darbus rašiau apie teatrą, tad jis visuomet buvo arti. Į režisūrą stojau tuo metu gyvendama tamsiame liūne. Stojau, nes neturėjau ko prarasti. Kažkuria prasme esu dėkinga tam liūnui, nes vargu ar be jo būčiau savimi patikėjusi. Įstojau, ir studijų metu gyvenimas prašviesėjo.
Kaip sekėsi studijuoti, su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Labai džiaugiuosi, kad turėjome bendrą aktorių ir režisierių kursą, nes galėjome bet kada savo idėjas išbandyti kartu su aktoriais. Labai myliu savo bendrakursius, ketverius metus kartu leidome visą savo laiką, manau, kad iki dabar esame labai artimi. Pamenu, buvo labai smagu, net jei tam tikri dalykai atrodė visiškai nereikalingi. Oskaras Koršunovas geba apsupti įdomiais žmonėmis, pavyzdžiui, mūsų kursas puikiai sutaria su jo pirmuoju aktorių kursu, atrodo, kad visi esame tos pačios kraujo grupės. Tą ypač pajaučiau, kai spektaklio „Mokyk mane“ metu dirbau su aktore Kamile Petruškevičiūte.
Koks buvo pirmas jūsų režisuotas spektaklis profesionalioje scenoje ir kaip jį prisimenate?
„Sirenų tyla“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Su šiuo spektakliu 2022-aisiais laimėjau ir Europos jaunųjų režisierių konkursą „Fast Forward“. Pamenu, daug kas sakė, kad tema nebus įdomi ne teatralams, bet šis spektaklis sėkmingai rodomas kas mėnesį jau ketverius metus, ir salė kaskart būna pilna. Tiesa, dabar su smurto tema dirbčiau jau visai kitaip, bet smagu turėti gyvą savo pirmojo darbo po režisūros studijų priminimą. Pamenu, kad labai mumis tikėjau, nes tokiam kūriniui reikėjo drąsos. Ir šis tikėjimas visais jį kūrusiais žmonėmis neišblėso lig šiol.
Lietuvoje vis dar skiriasi vyrų ir moterų režisierių skaičius. Kaip manote, kodėl taip yra? Ar jums pačiai yra tekę jausti, kad profesinėje aplinkoje esate vertinama kitaip nei kolegos?
Viskas klostėsi dėl specifinių istorinių, geografinių aplinkybių, bet dabar tai labai gražiai kinta ir, tikiuosi, netolimoje ateityje skaičius išsilygins. Vis dėlto man gana keista, kad šiemet „Auksinių scenos kryžių“ režisūros nominacijoje esu vienintelė moteris režisierė. Lyg šiandien jų nebūtų. Dar ir kaip yra! Dėl skirtingo vertinimo sudėtinga ką nors pasakyti, manau, kad tai dažniau būna susiję netgi ne su lytimi, o su amžiumi. Iš laiko perspektyvos galiu pripažinti, kad dirbant teatruose tikrai yra ko išmokti – kas kaip funkcionuoja, kas už ką atsakingas, kiek kam reikia laiko, erdvės ir panašiai, ir tam tikrai reikia praktikos. Nors, tiesa, ir dabar kartais tenka matyti, kaip kai kuriems darbuotojams tarsi kažkas gomury užstringa, kai jiems pastabų duoda už juos jaunesnė moteris.
Kaip atsirenkate aktorius ir kokį darbo su jais būdą dažniausiai taikote?
Tikrai ne visuomet darau aktorių atranką – tai priklauso nuo medžiagos. Kartais skaitydama kūrinį ar mąstydama apie tam tikrą temą jau matau aktorius, atliekančius tam tikrus veiksmus. Manau, kad kurdama pereinu per kelis darbo būdus, bet jie nebūtinai turi konkretų apibrėžimą. Iki susitikimo su aktoriais – tai tyrimas, savistaba, pasaulio stebėjimas, minčių užsirašymas užrašų knygelėse, susitikus su aktoriais – bendra laboratorija, improvizacijos, galiausiai viso to tarytum kokios dėlionės dėliojimas, sisteminimas, atmetimas ir panašiai. Darbo su aktoriais būdas labai priklauso nuo pačių aktorių, stengiuosi išlikti lanksti, pajausti, kada viena ar kita jiems pasidaro nuobodu.
Kaip apibūdintumėte savo kuriamą teatrą?
Toks, kokio tuo metu noriu. Svarbiausia, kad kurdama teatrą būčiau nuoširdi savo atžvilgiu.
Spektaklius ne tik režisuojate – dažnai prisidedate ir prie jų dramaturgijos. Kodėl kilo noras įsitraukti į dramaturgijos kūrimą ir kaip sekasi suderinti abi veiklas?
Prie dramaturgijos esu prisidėjusi tik „Sirenų tyloje“ ir Dresdeno pastatyme, kai su teatro dramaturge trumpinome tekstus. O jei kalbėsime apie pastaruosius tris keturis kūrinius, esu vienintelė jų dramaturgė. Toks noras kilo padirbėjus su dramaturgais (tiesa, teatre dirbantys dramaturgai dirba dar kitaip nei laisvai samdomi), suvokus, kad iš manęs daugiau energijos atima pokalbiai, kai tenka „versti sielą“, nes kūrinys bet kuriuo atveju bus tavo tuometės sielos būsenos atspindys. Tikrai nesu nusiteikusi prieš darbą su dramaturgais, tiesiog šiuo metu darbams, kuriuos kuriu, nerandu tinkamų bendražygių, turint mintyje teksto plotmę. Dramaturgija ir režisūra – stipriai susipynę dalykai, turbūt dar ir dėl to taip sunku surasti žmogų, su kuriuo norėčiau kartu dirbti.
Dirbdama tiek su režisūra, tiek su dramaturgija, susiduriu su labai praktiškais, ko gero, net nuobodžiais iššūkiais. Visų opiausias – laiko klausimas. Kadangi neturiu radikalių atsakomybių kitiems žmonėms, pavyzdžiui, nesu sukūrusi šeimos, galiu sau leisti visa mestis į kūrybą, o tai reiškia, kad kuriant nebelieka laiko nė vienam aplinkiniam žmogui. Nuo dešimtos ryto iki šešių vakaro repetuoju, grįžtu namo, pavalgau, dirbu su tekstais iki dviejų nakties ir pabudusi visa tai kartoju. Tai nėra labai sveika, manau, kad bendradarbiavimas su dramaturgais paliktų daugiau vietos asmeniniam gyvenimui. Bet ir negaliu teigti, kad ši tema mane pernelyg nuožmiai kankintų. Galbūt dar tiesiog nepriėjau kritinio taško. Žmonės juk mėgsta ko nors imtis tik priėję kritinę ribą. Aš ne geresnė.
Kaip kilo mintis kurti performatyvią paskaitą „tremolo“ ir pačiai eiti į sceną?
Priėjau gyvenime tašką, kai supratau, kad arba privalau pradėti galvoti apie savo malonumą, arba nuolatos atsidursiu santykiuose, kai egzistuoja tik kito asmens poreikiai. Kadangi kūniškumo temos man nėra tolimos, nusprendžiau kurti apie moterų seksualinį malonumą, taip įgalindama ne tik kitas moteris, bet ir pačią save. Kūrybinis procesas buvo jaukus ir intymus, nes šį kūrinį galėjau sukurti tik su mylima drauge ir buvusia bendrakurse Kristina Morta Paškevičiūte-Beruliene. Prodiuserė Rusnė Kregždaitė suteikė tinkamas sąlygas ir visišką kūrybinę laisvę, ko man būtinai reikia, kad galėčiau kurti. Lipau į sceną pati, nes kūrinio išeities taškas labai asmeninis, be to, kadangi tikrai žinojau, jog „tremolo“ noriu matyti nuogą kūną, nusprendžiau, kad būtų etiška visų pirma pačiai su tuo susidurti.
Neseniai įvyko „Mokyk mane“ premjera. Kodėl nusprendėte kalbėti apie mokyklą ir kokį kūrybinį procesą patyrėte?
Jau seniai taip nesidžiaugiau teatro žaismu, kaip kurdama „Mokyk mane“. Tikriausiai dėl to, kad kūriau su puikia kūrybine komanda ir mylimais, labai talentingais aktoriais. Proceso metu buvo labai daug juoko, žinoma, artėjant premjerai netrūko ir nuovargio diktuojamų replikų ar sprendimų, bet objektyviai žvelgiant – tai vienas mėgstamiausių mano teatrinių procesų. Seniai žinojau, kad noriu sukurti ką nors apie mokyklą, telaukiau, kol sukris tinkamos aplinkybės ir kol galėsiu vėl dirbti su savo mylimais aktoriais, kurių kūrybiškumu pasitikiu aklai.
Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai?
Pailsėti. Ilgai ir godžiai. Manau, kad poilsis – labai kūrybinga veikla, ypač kai esi žmogus, linkęs save privesti prie perdegimo. Į visas „Mokyk mane“ premjeras vykau tiesiai po lašelinių. Galėčiau sakyti, kad norėčiau, jog taip nebūtų, bet kartu mokausi save priimti ir tokiuose ekstremumuose. Šiuo metu norėčiau pasiekti poilsio ekstremumą. Tam man reikės daug vaizduotės ir kūrybingumo, nes dabar, praėjus mėnesiui po premjeros, man jau po truputį ima niežėti nagai.
Dėkoju už pokalbį.
