Pokalbio tête-à-tête pakvietėme šiuolaikinio šokio menininkus: lietuvę Agnietę Lisičkinaitę ir baltarusį Igorį Shugaleevą. Jų spektaklis „Clap & Slap“, nagrinėjantis įtampą Rytų Europoje po 2022 m. rusijos invazijos į Ukrainą, praėjusiais metais pateko į perspektyviausių „Aerowaves“ Europos choreografų kūrinių dvidešimtuką. Jis pakviestas atstovauti Lietuvai „Baltic Take Over“ programoje ir šiemet bus pristatytas festivaliuose „Spring Forward“ Gimarainse (Portugalija), „Tanz Triennale“ Hamburge (Vokietija), „Wiener Festwochen“ Vienoje (Austrija) ir kt. Iš viso 2026-aisiais suplanuota dvidešimt spektaklio pristatymų dešimtyje skirtingų valstybių. Kūrinyje analizuojamos istorinės, politinės, geografinės ir socialinės dimensijos, įtampa tarp Lietuvos ir Baltarusijos, menininkų asmeninė patirtis.
Pokalbis vyksta internetu. Šiuo metu Igoris Shugaleevas, emigravęs iš Baltarusijos, gyvena Varšuvoje. Nors šokėjai ruošiasi turui, Igoris įstrigęs Lenkijoje: jam nepavyksta gauti dokumentų, reikalingų keliauti po Europą.
2026 m. kovas. Liko lygiai mėnuo iki mūsų su Igoriu pirmųjų gastrolių. Igorio oficialus leidimas keliauti po Europą baigė galioti metų pradžioje. Tam, kad šis leidimas būtų gautas, pastangas deda labai daug žmonių, daugiausia, žinoma, pats Igoris. Turime Sviatlanos Cichanouskajos pasirašytą raštą, kuriame apibrėžtas mūsų situacijos unikalumas. Visi mus kviečiantys festivaliai, kad ir kaip jautriai atlieptų padėtį, kurioje atsidūrėme, spaudžia mus priimti sprendimą: kas bus, jeigu Igoris leidimo negaus? Aš, Agnietė, pasiūlau morališkai labai sunkią idėją: laikas pagalvoti apie „pakaitinį“ šokėją.
-----
Agnietė: Labas, Igori. Ruošdamasi pokalbiui, galvojau apie situaciją, kurioje su tavimi atsidūrėme. Ji šiek tiek primena visą mūsų kūrybinį procesą. Mūsų spektaklyje „Clap & Slap“ esu nuožmi nacionalistė, kuri, paveikta pastaruoju metu mūsų regione tvyrančių geopolitinių įtampų, spaudžia tave prisiimti atsakomybę už rusų ir baltarusių veiksmus, susijusius su dalyvavimu rusijos kare prieš Ukrainą. Dabar, kai tu esi tas, kuris neturi dokumentų, reikalingų keliauti su mūsų spektakliu, aš vėl jaučiuosi panašiai. Nors mes kuriame kartu, užimame skirtingas galios pozicijas. Būdamas baltarusis, mūsų komandoje būtent tu esi pažeidžiamas, tas, kuris neturi dokumentų. O aš esu ta, kuri dokumentus turi, ir vien dėl to turiu daugiau galios. Aš esu ta, kuri turi galimybę keliauti ir nuolat tave spaudžia: Igori, mes turime priimti sprendimus, ką darome toliau? Aš vėl verčiu tave prisiimti atsakomybę už tai, kas mūsų laukia, jeigu dokumentų nebus. Ir aš visai nenoriu kalbėti apie tai, kad dėl to blogai jaučiuosi. Žinoma, kad blogai. Bet man rūpi, kaip jautiesi tu?
Igoris: Visų pirma, norėčiau tave pataisyti: tu kalbi ne apie galią, o apie privilegiją. Oficialiai į „Aerowaves“ dvidešimtuką buvome atrinkti lapkritį. Nuo tada žinojau, kas mūsų gali laukti, ir tam ruošiausi. Bet šiuo metu vis dar daugiau galvoju ne apie meninę dalį, o apie save ir savo kelionę, apie tai, kaip įveikti visas iškylančias kliūtis. Ir kartais – lygiai kaip mūsų spektaklyje, kuriame vienas kitą kaltiname, nes nesuprantame vienas kito pozicijos, neįsijaučiame vienas į kitą, – jaučiuosi tarsi nesibaigiančiame pokalbyje, kiek padaryti pakanka, o kiek – per maža. Labai skiriasi jausmas, ką reiškė „pakanka“, kai gyvenau Baltarusijoje, ir ką reiškia „pakanka“ dabar: „pakanka“ dėl savęs, dėl savo šalies. Šiuo metu iš tikrųjų jaučiu daug spaudimo, bet ne iš tavęs.
Agnietė: Dėl pačios situacijos?
Igoris: Taip. Iki gastrolių liko nedaug. Kol visi svajoja, kaip pasirodys kažkuriame festivalyje, aš mąstau tik apie tai, kaip įdėti užtektinai pastangų, kad gaučiau leidimą keliauti. Kad tuo atveju, jei aš vis dar neturėsiu dokumentų ir mums pasirodyti nepavyks, galėčiau sau pasakyti: „Igori, tu padarei pakankamai. Padarei viską, ką galėjai. Tu nesi kaltas.“ Tai mano vidinis pokalbis. Be abejonės, kartais ir mane apima emocijos, ir aš pagalvoju: „Nieko jūs nesuprantat, prakeikti privilegijuotieji.“ Tu gali mane suprasti, nes matai, kokioje situacijoje esu. Šiuo metu negaliu atsipalaiduoti. Net jei jaučiu, kad jau padariau viską, ką galėjau, aš vis tiek turiu kažką daryti toliau. Vakare atsigulu su mintimi, kad padariau užtektinai, tačiau kitą rytą nušvinta nauja idėja: o gal, pavyzdžiui, paprašyti organizatorių, kad jie atsiųstų kvietimą per ambasadą? Ir taip toliau.
Agnietė: Negaliu įsivaizduoti, ką tu išgyveni, nes niekada nebuvau panašioje situacijoje. Bet, manau, kad poreikis kažką daryti kyla iš nerimo. Aš pati tavęs kiekvieną savaitę prašau informuoti, kokia padėtis su dokumentais. Visai ne dėl to, kad tai kažką keistų. Greičiau dėl to, kad pati nerimauju. Atrodo, kai palaikome ryšį, kai žinau daugiau apie tai, kas vyksta, nerimas mažesnis.
Dabar noriu grįžti prie privilegijos. Lietuvoje ką tik šventėme Kovo 11-ąją, mūsų šalies Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Tai data, kai Lietuva oficialiai paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Šių metų kovo 11-ąją su draugu buvome Paryžiuje. Turėjome bilietus į „Wu-Tang Clan“ koncertą. Diskutavome, kad viskas primena beprotybę: nuolat palaikau su tavimi ryšį dėl dokumentų, kalbamės, kad esi įstrigęs Lenkijoje, o pati leidžiu laiką Paryžiuje ir einu į bene žymiausios amerikiečių repo grupės koncertą. Po renginio užsukome į kavinę ir staiga susivokiau, kad tos gyvenimo laisvės, kurią turiu, net nesuprantu. Ir tik dėl to, kad palaikau ryšį su tavimi, galiu įsisąmoninti – ne visi yra tokie laisvi, kokia esu aš. Turiu tai vertinti. Laisvė nėra duotybė.
Igoris: Ar dažnai apie tai galvoji? Ar jautiesi kalta, kad turi daugiau privilegijų nei, pavyzdžiui, aš?
Agnietė: Manau, per retai. Tik tada, kai mano privilegijai kyla grėsmė.
Pamenu, man kilo mintis, ar nereikėtų spektaklyje tavęs pakeisti kuo nors kitu. Bet vidinis atsakas buvo aiškus ir staigus – NE. Po kelių savaičių ta mintis pasirodė vėl, o aš jaučiau nenorinti apie tai net pagalvoti. Tada gavau žinutę iš Gintarės Masteikaitės, kad galbūt vertėtų turėti planą Z. Suvokiau turėsianti kažkaip apie tai informuoti tave. Juk tai ne tik mano spektaklis – tai mūsų bendras darbas. Ateiti pas tave ir pasakyti: „Žinai, nors mudu po kelių mėnesių turime turą, mes planuojame tave pakeisti, sorry...“ Staiga supratau: ne, mes susitvarkysime. Galbūt turėsime apie tai pasikalbėti, bet vis tiek viską išspręsime. Aš iki pat šiol turiu vilties, kad mums pavyks. Bet, atvirai sakant, jaučiu, kad gali ir nepavykti. (Pauzė) Kvailas jausmas. Dabar verkiu, bet juk tai aš esu privilegijuotoji ir ne aš turėčiau verkti. O kartu negaliu net įsivaizduoti, kad stoviu ant scenos su kuo nors kitu.
Igoris: Būsiu sąžiningas. Turbūt pameni, kaip kurdami spektaklį kalbėjomės apie politinius kalinius, apie jų laiškus iš kalėjimo, kuriuose jie rašo: „Prašau, gyvenkite savo gyvenimą geriausiai, kaip tik galite. Jūs neturite dėl mūsų kentėti. Tai mums nepadeda.“ Jaučiuosi taip pat, galvodamas apie tave. Man patinka, kad esi racionali ir psichologiškai tvirta, nes aš šioje dokumentų, vizos gavimo istorijoje jaučiuosi palūžęs.
Kai paskambinai pasakyti, kad reikia apgalvoti galimybę mane pakeisti kitu atlikėju, man buvo didelis šokas. Ne dėl pačios naujienos ir ne dėl tavęs, o dėl mano paties situacijos. Kartais girdžiu savo vidinį vaiką: „What the fuck? Kodėl pasaulis toks? Kodėl aš turiu kovoti dėl to, kas kitiems duota prigimtinai?“
Agnietė: Tai tikrai neteisinga. Mes kartu sukūrėme spektaklį, suplanavome jo turą. Kartu turėtume ir mėgautis juo. Abu to nusipelnėme. Iš tikrųjų neteisinga, kad esi įstrigęs Lenkijoje. Man rodos, labai svarbu apie visus šiuos jausmus kalbėti garsiai.
Igoris: Tai absurdas.
Agnietė: Dėl to ir drąsinu tave pripažinti, kad tai neteisinga. Aš jaučiu tą patį. Mes esame priversti savo profesinį laiką skirti visai šiai biurokratinei nesąmonei, nerimauti. Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta... Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu. Aš sąmoningai nusprendžiau dirbti su tavimi, pabėgėliu, ar... kaip tu pats save vadini?
Igoris: Politiniu emigrantu.
Agnietė: Politiniu emigrantu. Aš norėjau sukurti duetą su politiniu emigrantu, todėl turiu priimti visas šias aplinkybes, su kuriomis mums dabar tenka susidurti. Su faktu, kad ir man bus nepatogu, nes tu negauni dokumentų. Bet kartu visa tai mane siutina. Ne tu siutini, o situacija. Life sucks.
Igoris: Žinai, užtenka prisiminti migrantų krizę Lenkijos pasienyje su Baltarusija. Daug žmonių žuvo. O tai, apie ką šnekame mes, tėra tik darbas. Viskas gerai.
Agnietė: Tu esi saugus. Tu gyveni Varšuvoje. Tu turi darbą ir internetą.
Igoris: Mes esame menininkai. Mes kuriame dramas. Juokauju. Jei rimtai, tai nėra paprastas darbas. Mes su tavimi tikrai sunkiai dirbome.
Agnietė: Žinai, kalbėjausi su keliais žmonėmis apie galimybę tave pakeisti. Jie padėjo man suprasti: jeigu nuspręsime tai padaryti, vis tiek turėsime rasti atlikėją baltarusį. Jeigu mums reikėtų tave pakeisti vienam ar dviem pasirodymams, būtų geriausia, kad tas baltarusis taip pat gyventų Varšuvoje. Tuomet tu būtum tas, su kuriuo jis dirbtų, tu jam perduotum choreografinę spektaklio medžiagą, o aš prisijungčiau vėliau. Šitaip išsaugotum savo paties vaidmenį, pats sukurtum planą Z ir galėtum bent iš dalies veikti.
Igoris: Wow. Labai gera idėja. Aną savaitę mąsčiau, kaip reikėtų mane pakeisti. Turėjau daug idėjų, kaip kūrybiškai, atliepiant mūsų spektaklio tematiką ir estetiką, atskleisti faktą, kad scenoje ne aš... Tačiau dabar klausausi tavęs ir suprantu, kad radus tinkamą žmogų mums nereikėtų visko perkurti iš naujo. Mums nereikėtų pradėti iš pradžių. Tik galbūt atsiradęs kitas žmogus įneštų sumaišties mūsų publikai: vienas žmogus ekrane, kitas – scenoje.
Agnietė: Manau, viskas būtų gerai.
Igoris: Aš pagalvosiu apie tokį žmogų. Iš esmės jau esu pasiruošęs kalbėti apie tokį konceptą. Ir jau beveik pasiruošęs suvokti ir priimti faktą, kad turas įvyks, bet be manęs.
Agnietė: Ar dėl to pyksti? Ar yra konkretus žmogus, kurį galėtum kaltinti? Nežinau, pavyzdžiui, Lukašenka?
Igoris: Galbūt labiausiai noriu kaltinti visą šią biurokratinę sistemą. Kol lauki dokumentų, užimi labai silpną poziciją. Be kita ko, čia, Lenkijoje, jaučiu tam tikrą visuomenės spaudimą baltarusiams. Nuo karo pradžios visas dėmesys atiteko ukrainiečiams, dabar visuomenės apklausos rodo, kad baltarusiai atsidūrė trečioje vietoje. Šią apklausą organizavo patys lenkai. Mus nuolat pasiekia nauja informacija apie imigrantus. Pavyzdžiui, vienas studentas važiavo tramvajumi be bilieto. Jis buvo sučiuptas, ir Lenkijos valdžia anuliavo jo vizą.
Agnietė: Lenkai dabar juda radikalios dešinės link, teisingai?
Igoris: Taip. Mane čia nuolat persekioja jausmas, kad turiu būti atsargus. Turiu būti dėmesingas absoliučiai visose situacijose. Menkiausia klaida gali lemti, kad būsiu pašalintas. Kita vertus, palyginti su kitais Baltarusijos pabėgėliais, aš pats taip pat užimu privilegijuotą poziciją. Mane įdarbino „Nowy Teatr“.
Agnietė: Kažkuria prasme esi saugus, tik neturi galimybės keliauti.
Igoris: Šis saugumas labai trapus. Jam įtakos turi ir pokyčiai vyriausybėje. Visą laiką privalau stebėti naujienas. Man norisi grįžti prie tavęs. Tavo privilegijas lemia ne tik tai, kad „gimei su tinkamais dokumentais“, bet ir tai, kad trijų mėnesių Paryžiuje nusipelnei savo darbu. Tu dirbi tiek, kiek nedirba niekas kitas iš mano pažįstamų.
Agnietė: Žinoma, niekas neatėjo ir nepadavė man to, ką dabar turiu. Aš tikrai daug dėl to padariau. Bet kartu suvokiu, kad turiu daug geresnes sąlygas viso to siekti. Demokratija Lietuvoje šiuo metu irgi kliba. Ryšys su tavimi tik sustiprina norą saugoti demokratiją mūsų šalyje, nes matau pavyzdį, kuris mane gąsdina. Be abejonės, stengiuosi branginti viską, ką turiu, bet žinau, kad tai nėra savaime ir nėra amžina. Viskas yra laikina. Laisvė yra laikina. Tiesa, prasidėjus karui Vidurio rytuose, sunerimau, kad mūsų regiono politinė situacija bus nureikšminta ir pakišta po durų kilimėliu. Aš nesu politikos ekspertė ir negaliu užsiimti spekuliacijomis, bet jausmas būtent toks, jei supranti, ką noriu pasakyti.
Igoris: Puikiai suprantu. Situacija Baltarusijoje vis dar yra tragiška, bet po plataus masto rusijos invazijos į Ukrainą niekas apie Baltarusiją nebešneka.
Agnietė: Grįžkime prie mudviejų situacijos. Aš norėjau parašyti ką nors feisbuke. Apie tai, per ką mudu su tavimi einame. Galbūt apeliuoti į Lietuvos vyriausybės humaniškumą, parodyti, kad mes rūpindamiesi ukrainiečiais apleidome baltarusius. Tačiau draugas manęs paklausė: „O ką tu darytum kitaip?“ Lietuvos valdžia turi apsaugoti savo šalies piliečius. Suprantu šią taisyklę, bet išeina, kad jie saugo ir mane nuo tavęs. Taigi nebežinau, ką parašyti, ką apkaltinti...
Igoris: Kaip tik dėl to toks vertingas mūsų spektaklis. Jame esame atviri ir sąžiningi. Jame gyvuoja mūsų pokalbiai ir mintys.
Agnietė: Žinai, kai mes pristatėme spektaklį, atrodė, kad viskas gerai: mes viską pasakėme, spektaklis įvyko, sulaukėme tarptautinio pripažinimo, esame laimingi. Bet tai nėra pabaiga. Situacija nuolat keičiasi, istorija nebaigta, viskas tęsiasi toliau. Net ir šis pokalbis – jis nėra lengvas ir juo niekas nepasibaigs. Galvoju, gal reikės sukurti antrą „Clap & Slap“ dalį.
Igoris: Dėl antros dalies – sutinku. Dėl pokalbio – man atrodo, per mažai tavęs paklausiau, kaip jautiesi.
Agnietė: Tu ir taip darai labai daug. Aš galiu būti stipri už mus abu. Aš galiu mėginti kovoti už mus abu. Džiaugiuosi, kad esi susitelkęs į dokumentus, o aš galiu galvoti apie visa kita. Tai mūsų strategija. Turime išlikti racionalūs, bet kartu labai stipriai tikėti, kad pagaliau būsi scenoje su manimi. Aš net svarsčiau eiti melstis į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą. Nesu labai religingas žmogus. Bet šioje situacijoje, man rodos, lieka tik tikėti.
-----
Po šio pokalbio pakvietėme Igorio vaidmenį išmokti kitą šokėją Siarhei Dratvitski – baltarusį, gyvenantį Varšuvoje. Jo likimas labai panašus į Igorio. Savo leidimą gyventi Europos Sąjungoje jis gavo prieš mėnesį, pralaukęs daugiau nei pusantrų metų. Igoris su juo turėjo šešias repeticijas Varšuvoje. Tada Siarhei atvyko į Vilnių. Mes susipažinome ir pradėjome repetuoti. Likus savaitei iki pirmojo šiais metais spektaklio „Clap & Slap“ rodymo, sužinojome, kad Igoris (greičiausiai) gaus dokumentus dvi dienos prieš spektaklį Vilniuje. Kai rašau šį tekstą (2026-04-20), dar nesu šimtu procentų tikra, su kuo susitiksiu scenoje (2026-04-24).
„Teatro žurnalas“
