„Ramybė reiškia neegzistuoti kitų žmonių sąmonėje“, šiuos žodžius į sceną Lisė Mundus (aktorė Dovilė Šilkaitytė) atneša savo rankose. Jaunosios kartos režisierius Justinas Vinciūnas Vilniaus mažojo teatro scenoje testavo teatro apgaulės ribas. Spektaklis „Trukdis“, vos pažiūrėjus pirmąją jo dalį, tapo ryškiausiu šiuolaikinio absurdo kupino teatro pavyzdžiu, matytu Lietuvos scenoje. Egzistencinė krizė ir akyse yrantis siužetas sudarė spektaklio, kurio nepavyko parodyti, įspūdį. Žiūrovai šio spektaklio metu mato dalykus, kurie dažniausiai paslepiami nuleistomis užuolaidomis. Teatro iliuziją paneigia ir vaidinantys aktoriai: rodo, kaip absurdiška yra mėgautis arbata iš tuščio puodelio; kalba Tovės Ditlevsen romane „Veidai“ neparašytais, tarsi slaptais, bet itin tikrais dialogais. Scenoje nelieka jokios pompastikos. Kyla noras padėti, tačiau kuriamas nejaukumas ir įtampa prirakina prie kėdės. Salėje – intriguojantis laukimas ir viltis, kad griūvantis siužetas bus pagautas prieš šiam trenkiantis į medines scenos grindis, tačiau pabirusios jo šukės giliai įstringa mintyse.
Vilniaus mažasis teatras rengia „DramaTest“ jaunųjų kūrėjų rezidenciją, jos inspiruota užgimė spektaklio „Trukdis“ idėja. Justinas Vinciūnas teigia, kad yra itin dėkingas teatrams, kurie įsileidžia kūrėjus ir skatina juos eksperimentuoti scenoje. Pastūmėtas noro atrasti savo teatrinę kalbą, režisierius komisijos sprendimu laimėjo galimybę įtraukti naują spektaklį į teatro repertuarą. Vinciūnas rinkosi iš kelių kūrinių, tačiau prisipažino, kad pasąmoningai jį traukia Šiaurės šalių kūrėjai, jų paslaptingumas ir trapumas jį intriguoja. Danų rašytojos Tovės Ditlevsen romanas „Veidai“ režisierių įkvėpė labiausiai: „Mane sužavėjo darna tarp intensyvių pagrindinės veikėjos išgyvenimų ir poetiškai paprasto pasakojimo stiliaus“[1]. Vinciūnui įdomu tyrinėti temas, kurios peržengia normatyvinės psichikos ribas.
Spektaklio kūrybinė komanda dekonstravo romaną „Veidai“. Romane aprašomas rašytojos Lisės gyvenimo ir psichinės sveikatos irimas, konfliktas su aplinka ir ribos tarp realybės ir vaizduotės blukimas. Moterų gyvenimas su visuomenės primestais vaidmenimis atsispindi ir romane, toks jis buvo ir XX a. Danijoje. Pagrindinės romano veikėjos Lisės pasakojimas ima glaudžiai pintis su autorės biografija. Lisė gali būti interpretuojama kaip autorės patirčių įkūnytoja – toks yra šio spektaklio režisūrinis sumanymas. Autorės biografija itin skaudi, jos patirtos psichologinės krizės ir priklausomybių nuopuoliai atsispindi ir jos kūryboje. Sociumo spaudimas, tikrosios tapatybės paieškos ir moteriškumo sampratos įrėminimas pastūmėjo autorę gyvenimo pabaigos link. Tokia temų sintezė skatina kelti klausimus apie psichinės sveikatos svarbą bei pagalbos prieinamumą, tuo pačiu moko pastebėti pasaulio nelogiškumą, beprasmybę ir aplaidumą. Šių dienų pasaulyje šios problemos išlieka aktualios, dauguma susiduria su įvairiomis gyvenimo tėkmės keliamomis abejonėmis, baimėmis ir psichologiniais trukdžiais, kuriuos šiame spektaklyje galima įžvelgti itin ryškiai. Įkvepia ir tai, kad kūrėjai neatsuka nugaros šioms temoms, netyli ir skatina jas nagrinėti.
Kūrinio žavesys slypi buitį primenančioje aplinkoje – vos įžengus į salę žiūrovus pasitinka prieblandoje pasislėpę monotoniški aktorių siluetai, už jų – vieniša siena, kuri pradingsta nuogoje scenoje (scenografas Erminas Mikšys). Spektaklio tematiką puikiai atskleidė ir kostiumų dizainas. Kostiumų dailininkas Leo Domas Sanz Čekuolis penkiems iš šešių „Trukdžio“ veikėjų sukūrė kasdienybę atspindinčius kostiumus – pilkos spalvos, tiesūs siluetai ir vos keli aksesuarai puikiai antrino siužetui. Šeštąjį personažą – Nykštuką – papuošė ryškiai raudona kepure ir batais. Kontrastuojantis veikėjas pavargusiu veidu, tarsi kalėdinio pasiutimo iškamuotas prekybos centro darbuotojas, atneša keistą ramybę į chaosu gyvuojančią sceną. Nykštukas blaškosi tarp realybės ir fikcijos, jis tarsi viena koja išvien su žiūrovais, kita – su spektaklio veikėjais. Daumanto Ciunio įkūnytas Nykštukas yra supratingas – atrodo, kad jis turėtų pasiekti spektaklio absurdiškumo kulminaciją, tačiau Nykštukas, kaip gilus kultūrinis Danijos simbolis, į spektaklį įneša nematomą kontrolę ir įsišaknijusią jėgą.
Spektakliui prasidėjus, siena, stovėjusi scenos gale, vėliau išstumiama į priekį – tarsi butaforinė ketvirtosios sienos iliuzija atitveria pagrindinę veikėją nuo likusių aktorių ir įkalina artimame dialoge su žiūrovais salėje. Sudrebėjus veiksmo pamatams, Dovilė Šilkaitytė rankomis sugriauna ketvirtąją sieną ir pastato kiekvieną žiūrovą į akistatą su siužeto trukdžiais. Žiūrint spektaklį kūne tvyrojo įtampa: regis, noras sužinoti, kaip plėtosis veiksmas, užvaldo mintis, tačiau aktorių pristatomas sustyguotas ir švarus spektaklis nutrūksta. Tai intriguoja dar stipriau – besikartojantys tekstai, bėgiojantys teatro technikai, piktos jų replikos, suglumę aktoriai ir spengianti tyla kaitina orą. Ašaros, tekančios Lisės skruostais, įtikina; jos protestas, užsispyrimas ir jėga įkvepia; chaosą lydinti sirena pažadina mūšį jos viduje – pasiduoti ar toliau kovoti už ramybę ir vidinę laisvę?
Toks spektaklis Lietuvos scenoje atrodo labai netikėtas. Žiūrovai nėra įpratę prie tokių darbų, tačiau požiūris į teatrą gali kisti tik tada, kai kūrėjai nebijo plėsti publikos akiračio ir dažniau meta iššūkius žiūrovams. Absurdiškumo kupinas teatras nebūdingas ir šio spektaklio autoriui, tačiau jaunasis novatorius ne tik stebina, bet ir džiugina savo kūrybiniu lankstumu, įvairiapusiškumu. Šio režisieriaus kūrybinės paieškos atnešė itin įdomų darbą, netikėti kūrybiniai posūkiai – vertingas ir brandus kūrėjo bruožas. Tovė Ditlevsen savo romane pasakoja apie stabilumo iliuziją, o Justinas Vinciūnas kartu su kūrybine komanda mėgaujasi nestabilumo veikimu ir juo žaidžia, leisdami žiūrovui maloniai sutrikti.
[1] Iš teatro pranešimo spaudai: „Vilniaus mažojo teatro konkursą „DramaTest Residency“ laimėjo režisierius Justinas Vinciūnas“.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
