Šiame sumaišties kupiname laike, kai ore tvyro grėsmė ir neužtikrintumas, iš diskusijos viešajame gyvenime teliko jos imitacija arba ji tapo manipuliacijos įrankiu. Vykstant informaciniam ir vertybiniam karui, priešpriešos neišvengiamos, o subtilūs argumentacijos būdai dažnai neveikia. To pasekmė – irzlumas, nepakantumas ir aštrumas persmelkia visas gyvenimo sritis, temdo racionalų mąstymą ir mažina empatiją. Todėl gyvybiškai reikia erdvės, kur būtų galima laisvai mąstyti ir pagarbiai kalbėtis. Menas gali tapti tokia terpe, jei tik iš tiesų siekiama dialogo, o ne aklai bandoma įrodyti savo tiesą.
Valstybinio jaunimo teatro naujausias spektaklis „Menka detalė“, sukurtas pagal palestiniečių rašytojos Adanios Shibli romaną, be abejonės, yra pareiškimas, tačiau jis palieka erdvės ir klausimams. Julijos Gulbinovič iš arabų kalbos išverstoje ir leidyklos „Rara“ išleistoje knygoje randame Shibli citatą: „[Palestina] formuoja mano kūrybą, tačiau mano kūriniai niekada nėra apie Palestiną. Jie veikiau yra Palestinoje ir iš Palestinos – kaip iš būvio, kai normalizuojama neteisybė, skausmas, pažeminimas.“ Šį būvį režisieriaus Adomo Juškos spektaklis ir siekia atskleisti. Be to, spektaklyje, prie kurio idėjos autorystės prisidėjo ir scenografė Lauryna Liepaitė, dar išryškėja atminties ir galios santykių tema. Galingieji rašo savo istoriją, o spektaklio veikėjai iš suklastotos praeities ir bandomos maskuoti dabarties tarsi bando ištraukti tikrumo momentus – žmogaus veido bruožus, uolėtos žemės žymes, išnaikintų gyvenviečių žemėlapio kontūrus. Šie efemeriški atspaudai – šios menkos detalės – liudija aukų patiriamą skausmą ir smurto banalumą.
Ši tema „Menką detalę“ sieja su kitais Jaunimo teatro spektakliais – pirmiausia Árpádo Schillingo „Barbarais“, – tačiau apie prievartą ir naudojimąsi galia čia kalbama dar šalčiau. Jokio smurto demonstravimo, jokio emocinio įsitraukimo – tik veiksmas ir pasakojimas. Toks atsiribojimas artimas romano stiliui, ypač pirmajai jo daliai, pasakojančiai apie tikrą 1949 m. įvykusį incidentą, kai Izraelio kareiviai išprievartavo ir nužudė jauną arabę. Nesuvokiamą žiaurumą šaltai konstatuojančiame pasakojime visai nėra aukos perspektyvos – skaitytojai gali tik numanyti, ką kankinamai merginai teko patirti. Lygiai taip pat ir spektaklyje Rūtos Jonikaitės vaidinama į nelaisvę paimta mergina neprataria nė žodžio – net kai atsistoja prie mikrofono su atversta knyga rankoje. Užtat simboliškai balsą aukai siekiama suteikti antroje romano dalyje, kur trauką ribų peržengimui jaučianti palestinietė iš Ramalos, apsėsta ne visai racionalaus troškimo sužinoti daugiau apie prieš kelis dešimtmečius įvykdytą nusikaltimą, išsiruošia į pavojingą kelionę. Ironiška ir šiurpu, kad nieko, išskyrus „teisingąją“ istorijos versiją, nesužinojusi romano veikėja nušaunama Izraelio kareivių toje pat egzekucijos vietoje.
Spektaklio kūrėjai istorijos tiesiogiai neinscenizuoja, scenos kūrinio ašis – pati knyga. Ši „menka detalė“ perteikia nemenkstantį režisieriaus dėmesį literatūrai, galbūt perimtą iš mokytojo Eimunto Nekrošiaus. Romano viršelį išvystame vaizdo projekcijoje (jų autorius Vytautas Narbutas), knygą į rankas retsykiais paima spektaklio veikėjai. Akivaizdu, kad literatūros kūrinys spektaklio autoriams yra reikšmingiausias dokumentas. Vis dėlto veiksmas nėra paremtas tiesiog romano teksto skaitymu, nors skaitymo intarpų esama. Keturių aktorių judėjimas erdvėje, projekcijos, Dainiaus Urbonio šviesos ir Ievos Parnarauskaitės garso peizažas materializuoja knygos atmosferą, kupiną baimės ir įtampos. Ir aktoriai savo vaidmenis formuoja iš individualaus santykio su perskaityta knyga. Pagrindinė pasakotoja – Viktorija Kuodytė, – spektaklio pradžioje „režisuodama“ smurto sceną, tarsi vaizduotės akimis bando pamatyti įvykyje dalyvavusius žmones. „Ar aš, lietuvė, turiu teisę vaidinti palestinietę?“ – klausia aktorė. „O palestinietė galėtų vaidinti Barborą Radvilaitę?“ Laimei, kiekvienam žiūrovui paliekama teisė į savo atsakymą.
Spektaklyje laiko sluoksniai susipina ir persišviečia vienas per kitą: nusikaltimo laikas, jo tyrimo laikas ir spektaklio veiksmo laikas. Kuodytė meistriškai nardo tarp šių lygmenų, nė akimirkos netapdama palestiniete, tačiau suteikdama jai balsą. Įdomu, kad nufilmuota palestinietė aktorė Bayan Shbib neparodoma kaip turinti daugiau teisių į pasakojamą istoriją. Ji lygiai taip pat skaito romano tekstą, kad suteiktų balsą bevardėms moterų aukoms. O smurtautojams ir jų bendrininkams atstovaujantys Alekso Kazanavičiaus ir Martyno Berulio veikėjai iš vandeniu nuplautų praeities dokumentų atkakliai kuria savą muziejaus paviljoną.
Jaunimo teatro „Menkoje detalėje“ daug menkų, bet reikšmingų detalių – kad ir probėgšmais paminėtas faktas apie Frankfurto knygų mugės rengėjų akibrokštą, kai buvo atšaukta Shibli romano apdovanojimo ceremonija 2023-iaisiais, apkaltinus autorę antisemitinio naratyvo kūrimu. Beje, šis įvykis Vokietijos spaudoje pakurstė karštus debatus, kuriuose vis dėlto nusvėrė rašytojos literatūrinio talento pripažinimas. Vienu iš svarbių argumentų tapo pačios Shibli išsakyta mintis apie šį romaną ir grožinę kūrybą apskritai: tai erdvė, skirta apmąstyti kalbą, vietą ir tapatybę, tačiau mąstymo kryptį formuoja skaitantysis. Adomo Juškos ir Laurynos Liepaitės spektaklis, leidžiantis žiūrovams pasirinkti vietą „Salėje 99“, iš kurios norisi stebėti veiksmą, leidžia pasirinkti ir mąstymo kryptį. O tai nėra tokia jau menka detalė.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
