Prieš dešimt metų tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ apsilankiusi dokumentinio teatro grupė iš Berlyno „Rimini Protokoll“ ir jos kūrinys „Remote Vilnius“ Lietuvos teatro kultūroje pasėjo sėklą, 2019 m. sudygusią „Glaistu“ (galbūt buvo ir daugiau, bet teko matyti tik jį). Šiemet leistis į kelionę konkrečiomis erdvėmis ir abstrakčiu laiku pakvietė Vilniaus senasis teatras ir patyriminis spektaklis „Toli toli“, kurį režisavo Mantas Jančiauskas, dramaturgija rūpinosi Lina Laura Švedaitė, muziką sukūrė Mantvydas Leonas Pranulis, scenografiją – Ona Juciūtė, videoprojekcijas – Kristijonas Dirsė, šviesas – Julius Kuršys. Šis sumanymas kiek primena dar vieną „Rimini Protokoll“ kūrinį – „NACHLASS, kambariai be žmonių“, kuris Vilniuje, „Menų spaustuvėje“, taip pat pristatytas „Sirenų“ programoje 2017 metais.
Programuotojo Roberto Dumpio dėka su seniausiu Vilniaus teatru galima susitikti akis į akį, pagal ausinėse skambančius nurodymus kiek daugiau nei valandą vaikštinėjant teatre, daugiausia ten, kur paprastai žiūrovui užklysti nėra galimybių. Kūrėjai žadėjo intymų susitikimą su teatru bei jo istorija, ir šie pažadai iš dalies buvo ištesėti. Teatras apgaubė paslaptinga atmosfera, kelią rodant vis įsižiebiantiems šviestuvams, tačiau paties pastato istorija šioje kelionėje perteikta pernelyg asociatyviai, beveik abstrakčiomis baltosiomis eilėmis, sudėliotomis iš paskirų, kartais pasikartojančių žodžių ir sakinių.
Iš tokio sumanymo mažiausiai tikiesi informacijos ir žinių, tačiau šimtą vienuolika metų skaičiuojančio teatro pastato biografija perteikta pernelyg fragmentiškai, vis dėlto negalima pajusti tvirto konceptualaus šio sumanymo stuburo – tai šiuolaikiniame Lietuvos teatre jau senokai tapo įprasta. Galbūt ir sąmoningai maršrutas sumanytas kaip netikėtų stotelių labirintas, neturintis logiškos linijos, vedantis aukštyn, žemyn, vėl aukštyn, laukan ir vidun. Paskutinė stotelė – teatro salė – šį klaidžiojimą užbaigia vaizdo projekcija, kurioje nuo žodžio „Pabaiga“ laikas tarytum pradeda suktis atgal, – tikrai įdomus, tačiau ne iki galo artikuliuotas sumanymas.
Projekto aiškinime režisierius sau ir žiūrovams užduota klausimų, kuriuose skamba žodžiai „praeitis“, „istorija“, „atmintis“, „užmarštis“. Nemandagu reikšti kūrėjams savo pageidavimus, tačiau, atsižvelgiant į šimtametės šio teatro veiklos aplinkybes, šalia įrašuose skambančių rusų ir lietuvių kalbų buvo prasminga rasti vietos ir lenkų kalbai. Galbūt kur nors toli toli galėjo pasigirsti, sakykim, Hankos Ordonównos atliekamas XX a. 4-ojo dešimtmečio šlageris, skambėjęs šio teatro scenoje.
Iš anotacijoje žadamų penkių žmogaus pojūčių klaidžiojant po teatrą prireikė keturių: regos, klausos, uoslės – gal kiek ir lytėjimo, savarankiškai paglosčius seniai nebevilkimo kostiumo kraštą ar atsargiai pajutus kokio nors vienoje ar kitoje erdvėje palikto daikto glotnų ar šiurkštų paviršių. Kelionė gegužės 8 d., turėjusi prasidėti 17.20 val. ir dėl pateisinamų priežasčių vėlavusi, nebuvo visai sklandi, nes vedlio programa porą kartų strigo, kai kur teko užsibūti ilgiau, nei vertėjo, kai ką galbūt teko praleisti; užtat buvo galima patirti teatro tikrovei nepaprastai svarbią prietemoje sutinkamų gyvų žmonių pagalbą, kurios elektroninės komandos niekada neatstos, – balsu, rankos mostu draugiškai ir paslaugiai parodant tolesnio judėjimo kryptį. Iš visos kelionės įsiminė tamsoje, šviesoje, prieblandoje skendinčios teatro erdvės, metafizinę nuotaiką kurianti, kiek slopinanti, bet įtraukianti muzika, tarytum pristabdanti laiką, padedanti sukurti šio patyrimo meditatyvią nuotaiką.
