Gintarė Čiuladaitė
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre baigiamas repetuoti Birutės Marcinkevičiūtės-Mar monospektaklis „Ledo vaikai". Dokumentinę pjesę parašiusi autorė, režisierė ir atlikėja pasakoja Lietuvos tremtinių Sibire istoriją pagal savo tėvų prisiminimus. Jiems ir nepelnytos tremties aukoms skirtas B. Mar kūrinys.
Birutei monospektaklis - tarsi griežimas smuiku. Skambindama pianinu ji žiūri į klavišus, grieždama smuiku - publikai į akis. Kur kas artimesnis santykis su žiūrovu kuriamas ir „Ledo vaikais". Kaip sako režisierė, dar nė vienas jos monospektaklis nebuvo toks autobiografinis.
Kaltinti?
- Jūsų mama Jūratė Vaičiūnaitė-Marcinkevičienė prisiminimuose rašo, kad jos sesuo buvo palikta auginti Lietuvoje, o ji (tuo metu ketverių) taip verkusi įsikabinusi į mamą, jog buvo ištremta kartu su tėvais. 1941-aisiais šeimą (Jūratės tėvas buvo Šimonių pradžios mokyklos vedėjas Klemas Vaičiūnas) įskundė vietinis "komsorgas" Leiba Rezinkovičius.
- Okupantų talkininkų ir tada, ir vėliau buvo daug - dabar žinomi ilgiausi jų pavardžių sąrašai. Prisiminimų knygose dažnai jaučiamos nuoskaudos, tai natūralu. Bet... mama išmokė nekaltinti, labai šviesiai pasakojo apie savo vaikystės patirtis. Man artima jos pozicija - paliudyti, surinkti, nesunaikinti, žinoti abi istorijos puses. Turbūt todėl ir savo pjesės heroje pasirinkau keturmetę mergaitę, su tėvais keliaujančią į nežinią prie Laptevų jūros. Vaikas dar nežino, kas yra skausmas, prievarta. Regi Šiaurės pašvaisčių ir tenykštės žiemos grožį, mano, kad badas - natūralus dalykas, taip turi būti.
- Iki Nepriklausomybės atgavimo tėvai jums nepasakojo, kad augo lediniame Laptevų jūros kyšulyje. Turbūt sužinojusi išgyvenote taip pat kaip ir jie?
- Kai mokiausi mokykloje, tėvai apie tai nekalbėjo. Bet gal man ir nebūtų buvę įdomu, nebūčiau suvokusi? Išmoksti faktus, bet tik vėliau susimąstai, kas yra istorija, imi domėtis savo senelių ir tėvų praeitimi, likimais.
Studijuodama Sankt Peterburge 1991 metais išvažiavau į stažuotę pas režisierių Joną Meką. Susitikau su Amerikoje gyvenančiais giminaičiais, visi tuomet kalbėjo apie Lietuvos laisvę, taip pat tremtį, okupaciją, ir manyje kilo pyktis, kaltinimas tėvams. Sugrįžusi iš JAV klausiau jų: „Kodėl sužinau tik dabar, iš svetimų?" Jie tylėjo. Dabar suprantu, kad galėjau juos labai įskaudinti - juk jie mus saugojo nuo savo skaudžios praeities.
- Šiandien mokykloje taip pat mokoma faktų, mokytojai klausia klasės, ar jie žino asmeninių pavyzdžių. Tačiau vis tolstame nuo tremtinių patirties, vaikams ji tampa nebe jų, o seniai gyvenusių, nepažįstamų giminaičių. Kaip sukurti ne tik faktinį, bet ir emocinį žinojimą?
- Teko važinėti po mokyklas - vaikai žino apie okupaciją, rašo rašinėlius, bet jie žino faktus. Mano uždavinys kuriant šį spektaklį - perteikti emocinį išgyvenimą. Viena mergina po pjesės skaitymo per „Versmės" festivalį per visą aptarimą verkė - prisipažino, kad jos senelis, jau miręs, buvęs tremtinys, o ji taip nieko ir nebuvo paklaususi apie jo gyvenimą. Kitoje kartoje lieka užrakintas šis skausmas...
- Toks tautos traumos poveikis trunka per 3 - 4 kartas. Ką vis dar jausime mes ir mūsų vaikai?
- Manau, stipriai tautos genuose išlikęs nepasitikėjimas, nesąmoningai išgyvenama baimė. Tai gali virsti ir agresija, nukreipta į save arba kitą. Esu dalyvavusi psichoterapinės praktikos užsiėmimuose ir per juos suvokiau, kaip svarbu apkabinti tėvų, senelių skausmą. Norėtųsi, kad toks būtų ir šis spektaklis: žiūrovas pajaustų, išgirstų ir suprastų, kaip dažnai nevertiname to, ką turime.
Emocinė atmintis
- Teroro baimė, pavojus niekada neišnyksta?
- Rudenį „Versmėje" buvo pristatyta pjesė apie Maidaną - girdėjome tuos pačius žodžius: fašizmas, baimė, nežinia. Klausimus: ginkluotis ar atsiriboti nuo agresijos, melstis? Išmintingesnis kelias, man atrodo, pasipriešinti ne baime, jei išeina. Juk kiekviename mūsų jos yra. Turbūt tikslas - ją sąmoningai suvokti, nebūti jos valdomiems.
- Spektaklio pavadinimas padvelkia šalčiu. Taip pat ir „Antigonė Sibire" (režisierius Jonas Jurašas), „Lietaus žemė" („Atviro rato" trupė), „1984 m. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje" (kūrė Jonas Vaitkus, Rūta Vanagaitė) - Lietuvos scena nėra atšalusi tremtinių temai.
- Teatras dabar orientuotas į pramogą. Dar Vytauto V. Landsbergio „Bunkeris" ir Algirdo Landsbergio „Penki stulpai turgaus aikštėje" - tik keletas spektaklių per daugiau nei dvidešimt Nepriklausomybės metų visuose Lietuvos teatruose. O kiek dar puikios istorinės literatūros: Vlado Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas" - scenoje dar neliesta Sibiro lagerių tema. Arba mane sukrėtusi knyga „Sibiro vaikai" - vaikų, keliavusių iš Sibiro lagerio į lagerį, prisiminimai.
- Teatro tyrinėtojas Edgaras Klivis rašo apie atmintį ir jos vaizdavimo būdus: trauminė atmintis perrašo ir dar kartą reflektuoja skaudžias istorines patirtis. Terapinė, kaip „Sovietinis bunkeris", siekia išgyventi ir apvalyti atmintį, o dialoginė atskleidžia, kad atmintis gali būti skirtinga. „Ledo vaikai" reflektuos, o ne sieks terapinio šoko?
- Vienas būdų - šokiruoti garsiai, kitas - tylomis. Mane pačią sukrečia tylusis teatras - asketiškas, kai gali išgyventi savo vaizduotėje, viduje. Detalės iš tremties istorijų šokiruoja be jokių išorinių efektų: kaip mama dėl bado vestuvinį žiedą išmaino į bulves. Kaip jurtoje vaikai švenčia Kalėdas - pripjausto medžio gabaliukų, ant jų nupiešia kumpio griežinėlių. Arba, paklausti suaugusiųjų, ką gi čia žaidžia su drožlėmis, atsako: „Vežame tėveliui duoną į lagerį."
- Esate sakiusi, kad scenoje nenorite destrukcijos, bjaurasties, žudymų, skausmo.
- Man teatras visados buvo poezija. Mūsų kartą išaugino metaforinio teatro tradicija ir man labai patiko tuometinis filosofinis, sukrečiantis teatras, kaip J. Vaitkaus Kaune, kur užaugau. Dabar metaforų lyg ir nebereikia, viską galima sakyti tiesiai. Tas „tiesiai" dažnai virsta šiurkščiai, primityviai, paviršutiniškai. Regis, tai savotiška kaukė. Iš baimės atsiverti. Juk svarbiausius dalykus suvoki, prisipažįsti tik tyloje. Scenoje reikia rasti detalę, žodžio ar veiksmo erdvę, kuri buitį perkeltų į abstrakcijos, būties plotmę. Tuomet patiriama ne pseudoemocija, o tikras jausmas.
Tremtis kaip mitas
- Mokėtės iš senelio, nenuolaidžiavusio sistemai net ir tremtyje?
- Jis buvo labai principingas ir, kaip mama sako, šeima nuo jo daug prisikentėjo. Iš prigimties esu kitokia maištautoja: garsiai nerėksiu, geriau pasitrauksiu, bet padarysiu savo. O mano sesė Eglė - panaši į senelį. Parašė straipsnių ciklą „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis" (Eglė Marcinkevičiūtė-Wittig šiemet už savo publicistiką apdovanota Kultūros ministerijos premija - aut.) ir sukėlė didelį rezonansą. Menas - subtilus „maištas".
- Po „Antigonės Sibire" pasirodė Andriaus Jevsejevo recenzija: „Kai skausmas tampa pareiga". Ar prisiminti, pavyzdžiui, jaunajai kartai yra įbrukta pareiga?
- Ir mums mokykloje, atrodė, buvo „brukama" Salomėja Nėris, Jonas Biliūnas, Kristijonas Donelaitis. Paprastai kaip vanduo viskas nuteka ir nedaug viduje palieka. Žinoma, yra ir talentingų mokytojų, gebančių sudominti, tai turėtų daryti ir teatras.
Su Aleksu Kazanavičiumi trečius metus Jaunimo teatre rodome kamerinį spektaklį „Jis ir ji" pagal J. Biliūno ir jo žmonos Julijos Janulaitytės atvirlaiškius. Ir salė visados pilna jaunimo, kuris emocingai išgyvena spektaklį, atpažįsta save: pirmąją meilę, netektį, kūrybos ugnį. „Ledo vaikų" kūrybinėje grupėje taip pat yra jaunų žmonių, gimusių po Nepriklausomybės - su dideliu entuziazmu ir jautrumu jie prisideda prie spektaklio kūrimo.
- Mano nuomone, vienas paveikiausių filmų šia tema yra V. V. Landsbergio drama „Kai aš buvau partizanas", kurioje jūs suvaidinote Aureliją. Tremtis kaip vizija, tolimas tautos kolektyvinis prisiminimas...
- Kad sudomintum nūdienos žiūrovą nelengva tema, reikia jį prisijaukinti, kaip sakydavo mano kurso vadovas režisierius Maras Sulimovas, nejučia įvilioti į spąstus. Apie tai, kaip „įvilioti", prisibelsti į kolektyvinę atmintį, daug diskutavome su V. V. Landsbergiu. Man labai patiko ir Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė", kuriame tremtis tapo savita pasaka.
Ir mums Sibiras tampa mitu. Mano tėvai dalyvavo per skaitymus ir jiems buvo svarbu ištaisyti visus netikslumus. Pavyzdžiui, iš Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro" paėmiau vieną man gražią detalę, kaip žiemą skrisdamas žvirbliukas sušąla ir krinta ant žemės. Tačiau mama pataisė: „Žvirbliukai buvo Altajaus krašte - prie Laptevų jūros buvo taip šalta, kad jokių paukščių jau nebebuvo." Arba pjesėje yra scena, kaip vaikai puošia eglutę iš popieriaus padarytais saldainiais - tėtis patikslino, kad eglutę jie pasidarė iš pagaliukų, nes eglučių ten irgi nebuvo...
