Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) Didžiojoje salėje jau vyksta antrosios šio sezono premjeros „Antigonė“ repeticijos. Spektaklio režisierė Kamilė Gudmonaitė šiam spektakliui muziką kurti pakvietė kompozitorių Dominyką Digimą. Tai toli gražu ne pirmas jų darbas kartu. Drauge jie pristatė taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“, atidariusią LNDT Didžiąją salę po rekonstrukcijos, o dabar imasi antikinio Sofoklio veikalo. Spektaklio „Antigonė“ premjera numatyta lapkričio 19 ir 20 dienomis. Visi bilietai į premjerinius rodymus jau išparduoti, bet laukia po du spektaklius 2027-ųjų sausį, vasarį ir gegužę.
Kompozitorius sako, kad kurdamas muziką šiam spektakliui, jis mąsto apie totalitariniams režimams būdingą retoriką per muziką, minkštosios galios propagandos įrankius, apsvarsto, kokie muzikinės raiškos ar kasdienio garso elementai yra pasitelkiami norint pakreipti nuotaikas, mąstymą suplanuota kryptimi.
„Dažniausiai pikti kėslai prisidengia džiugia, šventiška, net patosiška, taip pat ir jautria kauke. Taip tarsi kuriama iliuzija apie tobulumą, tvarką, bet iš tikrųjų tai atveda prie dar didesnio chaoso ir destrukcijos“, – įsitikinęs Dominykas Digimas.
-----
Kas Jums buvo svarbiausia kuriant muziką spektakliui „Antigonė“?
Kaip ir kiekvienam spektaklyje, kuriant muziką „Antigonei“ bus svarbu išlaikyti jos nepastebimumą ir maksimalų efektyvumą. Nors kartu su Kamile esu dirbęs prie spektaklių, sukurtų pagal jau parašytas pjeses ar literatūros kūrinius, tokį darbą Lietuvoje statome pirmą kartą. Todėl labai džiaugiuosi, nes neabejoju, kad tam tikros spektaklio vietos bus itin muzikalios ir ryškios, kaip dažnai būna kuriant su Kamile.
Ar muzikoje bus Antikos muzikinių atspindžių? Chorą, girdėjome, kad perdarote į šokėjų grupę?
Taip, choro funkciją atliks šokėjai, tačiau ne tik jie. Choro tekstai skambės skirtingomis formomis ir ne tik iš vienos grupės žmonių. Antikinės muzikos, skambesio, dermių ar kitų tiesioginių nuorodų į laikmetį nebus, tačiau labai daug inspiracijų atmosferai diktuoja Sofoklio tekstas, jame daug nepažabotos gamtos elementų. Todėl bandysiu to laiko pojūtį atkurti taip, kad spektaklio garsas leistų pajusti tai, ką jautė pjesėje aprašomi žmonės.
Kartu su režisiere Kamile Gudmonaite ir scenografe Barbora Šulniūte gana dažnai kuriate kartu, drauge LNDT pristatėte taksofono operą „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“. Statote bendrus spektaklius ir užsienyje. Kiek įtakos darote vienas kitam? Ar įsiklausote, ką kuria bendradarbiai, ir atsižvelgiate į tai?
Manau, mūsų komanda turi dvi stipriąsias puses, kiekvienas turime tvirtą viziją, kaip mūsų kūrybinis laukas atspindės spektaklio koncepciją, bet kartu esame labai atviri ir lankstūs. Į repeticijas ateiname jau turėdami vaizdinį, kaip turės atrodyti viena ar kita scena, tačiau repetuojant įvyksta pats tikriausias kūrybinis procesas, kuriame dalyvauja visi, kas tuo metu yra repeticijų salėje. Visada labai laukiu to jausmo.
Režisierė minėjo, kad „Antigonė“ šiam laikui yra itin aktualus kūrinys, atsižvelgiant į tai, kokioje geopolitinėje situacijoje gyvename. Ar muzikoje bus nuorodų į aktualijas?
Tikrai bus, bet tai nebus citatos, replikos ar kas nors, kas tiesiogiai nurodytų vieną ar kitą reiškinį. Kurdamas muziką šiam spektakliui aš mąstau apie totalitariniams režimams būdingą retoriką per muziką, minkštosios galios propagandos įrankius. Kokie muzikinės raiškos ar kasdienio garso elementai yra pasitelkiami norint pakreipti nuotaikas, mąstymą suplanuota kryptimi. Dažniausiai pikti kėslai prisidengia džiugia, šventiška, net patosiška, taip pat ir jautria kauke. Taip tarsi kuriama iliuzija apie tobulumą, tvarką, bet iš tikrųjų tai atveda prie dar didesnio chaoso ir destrukcijos.
Vienintelis tiesioginis garso elementas, kurį turime mintyje dar nuo paruošiamųjų darbų etapo, yra sirena. Bet repetuojant paaiškės, kaip ji veikia, ar veikia taip, kaip esame numatę. Per turą Ukrainoje įsirašiau sireną 2026 m. gegužės 13 d. 4:15 ryto Dnipre. Dabar įsijungiau šį įrašą norėdamas jį prisiminti, ir tas garsas primena ne vien kaip tai skambėjo, bet, atrodo, rekonstruoja visą galybę jausmų, buvusių tą akimirką.
Politikai ir jų darbotvarkės kartais pačios įtraukia Jus, net jei to ir nenorite. Taip buvo su Jūsų kūriniu, kurį neatsiklaususi panaudojo partija, kuriai priešinasi didelė dalis visuomenės. Kiek esate pilietiškai aktyvus kūrėjas?
Ilgą laiką esu susikoncentravęs į kasdienybę, jos refleksiją per muziką ir garsą, visada didesnį dėmesį skyriau ne aktualijoms, o aplinkos pažinimui, dėmesingumui garsinėms ar vizualiosioms detalėms, kurios yra čia pat, bet sulaukia per mažai mūsų laiko. Tačiau šis laikas kitoks, praeitais metais ne vienas rašytas kūrinys buvo daugiau ar mažiau susijęs su tuo, kas dabar vyksta ir ką dabar visi patiriame – nuo kūrinio, įkvėpto pirmo apsilankymo Lvive, karių kapinėse („Campus Martius“), iki Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti skirto darbo („Aušros choras“). Labai džiaugiuosi kultūros bendruomenės aktyvumu pilietiniais klausimais ir jį palaikau.
Kokius matote pagrindinius veikėjus Kreontą ir Antigonę? Kur glūdi jų esminis konfliktas?
Šią akimirką aš juos matau kaip du pasaulius, veikiančius vienu metu, bet skirtinga logika. Bet jie keičiasi, labai nepastebimai, gal net išoriškai nematomai. Būtent tokį dabar matau Kreontą, kuris, nepaisant savo valdžios ir galios, patiria nuolatinę įtampą ir konfliktą. Antigonė man yra ta nepažabota gamta, kaip upė, kuri ilgai tekėdama po truputį gali prasiveržti net ir per uolą.
Spektaklio „Antigonė“ (rež. Kamilė Gudmonaitė) premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks lapkričio 19 ir 20 dienomis, kiti rodymai – 2027 m. sausio 14, 15 dienomis. Nuo šiandien parduodami bilietai ir į naujus rodymus – vasario 26 ir 27 d. bei gegužės 5 ir 6 d.
LNDT informacija
