Į paauglius orientuoti filmai ir serialai ypač dažnai remiasi tipažais - mokyklos koridoriuose apgyvendintose dramose sutinkame lengvai identifikuojamus moksliukus, gražuolius, vandalus, populiariuosius, keistuolius, menininkus, sportininkus ir daugybę kitų, kurių asmenybes, rodos, galima apibrėžti vienu vieninteliu žodžiu. Nors dabar kino kūrėjų siekis atskleisti už paauglio tipažo esančias gelmes ir priešpriešas, paaiškinti jį kaip „ne vien tik“ moksliuką ar gražuolį, jau nieko nestebina, tačiau 1985-aisiais Johno Hugheso filmas „Pusryčių klubas“ („The Breakfast Club“) buvo vienas pirmųjų tokių pavyzdžių. Šis režisierius ėmėsi nagrinėti paauglių bandymus išsitekti savo tipažuose ir mokyklos pasaulio socialiniuose konstruktuose, jo dėka kino keistuoliuose, sportininkuose ir vandaluose atsirado pirmieji įtrūkiai, rodantys, jog tipažo rūbas gyvam ir tapatinimuisi atviram veikėjui yra per ankštas.
„Pusryčių klubo“ idėją nuvainikuoti tipažą perima ir Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Taisykla“ (dramaturgas Domas Raibys), kurio premjera įvyko balandžio 6, 7 ir 8 dienomis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Spektaklio ir filmo veikėjus vienija įstrigimas kartu, tik „Taisyklos“ herojai - vandalė (Saulė Sakalauskaitė), gražuolis (Marius Karolis Gotbergas), sportininkė (Greta Šepliakovaitė), menininkas (Mantas Bendžius) ir moksliukas (Pijus Narijauskas) - įstringa mokyklos rūsyje. Čia nuoseklus siužetas ir pasibaigia: nereikalingomis Kalėdų eglutėmis, teniso stalu bei dėžėmis užkrautoje mokyklos rūsio erdvėje (scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė) šie personažai ima veikti tarsi fragmentiškame sapno montaže.
Struktūriškai šis spektaklis panašėja į paauglio (bet, ko gero, ir dažno mūsų) laisvalaikio (ar labiau prokrastinacijos) būtį: „įsijungiau žiūrėti filmą, bet didžiąją laiko dalį žiūrėjau tik tok'us“. Tik susitikę ir supratę, kad rūsio durys užsitrenkė, veikėjai neria tiesiai į fragmentišką ir sparčiai besikeičiantį veiksmą: nutrynę iki tol egzistavusius tarpusavio ryšius, bet veikdami „pagal savo tipažą“, veikėjai pažeria mums begalę „vieno kąsnio“ scenelių. Šios scenos rodomos lyg chaotiškas, padrikas paauglio pasaulio atributų kratinys, kuriame yra visko: nuo memų ar populiarių tik tok'ų siužetų iki ištraukų iš kasdienybės - patyčių, vakarėlių, santykių su tėvais, trumpų pasakojimų apie save.
Neišvengiamai ir „Taisykloje“ ateina tas laikas, kada tipažai pradeda skeldėti. Tačiau čia tai vyksta ne suvokiant, kad „moksliukas“ ar „gražuolis“ tėra tik fasadas, už kurio slepiasi daugialypė asmenybė, - čia tai parodoma aktoriams staiga atsitraukiant nuo vaidmenų. Aktoriai pradeda kreiptis vieni į kitus savo tikraisiais vardais, kalbėtis apie savo paauglystę ir suvokia, kad nė vienas jų nebuvo konkretaus tipažo atstovas - turėjo tiek menininko, tiek moksliuko ar / ir gražuolio bei vandalės savybių. Persivilkę specialiais kombinezonais, aktoriai ant savęs lipdo atspausdintas jau minėtų tipažų drabužių kopijas, ima jomis mainytis, norėdami pabandyti isteriškai parodijuoti vieną ar kitą veikėją.
Stebint šias scenas žvilgsnis savaime pradėjo krypti į tikslinę spektaklio auditoriją - paauglius; aplankė mintis: o ką mato jie? Tipažų ar savo pačių parodiją? Žvelgiant kritiko akimis, kūrybinė komanda gana smagiai pasityčiojo iš dažnai vienmačio paauglio personažo vaizdavimo teatre - paauglio, kaip aktorinės užduoties. Štai moksliukas nusiima peruką, kad susikeistų vaidmenimis su kolega, ir staiga susiduriame su komišku faktu ir absurdiška teatrine realybe, kad gimnazistą vaidina plinkantis trisdešimt kelerių metų vyras. Tačiau žvelgiant į tylius paauglius neapleido mintis, kad po nuoširdžių kūrybinės komandos bandymų atskleisti kiekvieno tipažo savitumą ir staiga šių vaidmenų išsižadėjus, paaugliai, stebėdami penkis suaugusius aktorius, lengva ranka žaidžiančius ir pajuokiančius jų varžantį identitetą, nebeturi noro ieškoti objektyvesnės analizės, o tik intuityviai tai priima kaip patyčias.
„Taisykla“ yra tirštas, greito tempo spektaklis, tarsi prisitaikantis prie vis trumpiau dėmesį išlaikančio paauglio žiūrovo. Tokia kūrinio struktūra yra reikšmingas „Taisyklos“ unikalumas. Justi kūrybinės komandos pasitikėjimas paauglio intelektualumu: atsisakoma šios auditorijos spektakliams įprasto nuoseklaus, aiškaus siužeto ir neriama į fragmentišką chaosą, o dramaturgijoje pinasi teatre paaugliams reti (jei išvis apsireiškiantys) stand-up komedijos bei slemo elementai. Galiausiai šis spektaklis yra gražus gestas, išsilaisvinimo iš tipažų ir generalizavimo manifestas, savita terapija. Tik ne iki galo aišku kam tai skirta - suaugusiems ar paaugliams.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
