Urvinis žmogus sėkmingai sumedžiojo žiūrovus

Vlada Kalpokaitė 2005-01-18 Respublika, 2005 01 17
Urvinis žmogus – Dainius Kazlauskas. Tomo Raginos nuotrauka

aA

Vilniaus muzikiniame teatre „New York“ penktadienį vykusios premjeros metu daugiausia skambėjo moterų juokas. Matyt, jas taiklūs vyrų ir moterų genčių stereotipų apibūdinimai džiugino labiausiai. Ko gero, moterims dar ir smagiau sekėsi tapatintis su tuo, kaip urviniai žmonės (vyrai) jas įsivaizduoja. Jei vyrams buvo linksma, atpažinus savyje „tikrojo urvinio“ gauruotą snukį, jie savo emocijas reiškė santūriau. Turbūt dėl to, kad baigėsi dienai skirta žodžių atsarga. Pasak Urvinio žmogaus, ši norma - pora tūkstančių.

Tuo tarpu moterims skirta keletą kartų daugiau, ir kyla problema: su kuo jai kalbėti vakare, jei vyras sugeba tik nerišliai mykti? O ką daryti vyrui, jei moteris okupavo visas spintų lentynas ir kitas namų kertes, jei pasidėti ietį ir save gali tik rūsyje, garaže ar tualete? Panašių problemų dėl kultūrinių ir natūrinių dviejų genčių skirtumų Urvinis žmogus įvardino ir - kas įdomiausia ir reikšmingiausia - puikiai įkūnijo begalę.

Vieno savičiausių Lietuvos teatro aktorių Dainiaus Kazlausko meistriškumo dėka visi populiarios Robo Bekerio pjesės privalumai išryškėjo, o silpnesnės vietos - sustiprėjo. Atrodo, kad D.Kazlauskas veltui nuogąstavo dėl išties nelengvos bet kokiam aktoriui erdvės - sutramdyti prie staliukų gurkšnojančius ir kramsnojančius žiūrovus nėra lengva. Bet aktoriui šis „grobis“ pasidavė kone nuo pirmųjų jo ištartų žodžių. Nors šiuo atveju D.Kazlauskas - ne princas Sigizmundas, Volandas ar Merlinas, bet Urviniam žmogui jis panaudojo galingą savo komiškąjį arsenalą, kai kuriuos jo ginklus pristatant scenos šviesai kone pirmą kartą.

Matyt, ne veltui D.Kazlauskas su spektaklio režisieriumi Kostu Smoriginu daug dirbo su tekstu, priartino jame skambančias realijas prie „lietuviškos ausies“: vietoje populiarios JAV televizijos vedėjos Opros Vinfri čia skambėjo mūsiškės Nomedos vardas, Urvinis žmogus priminė ir rankas laužantį žaidimą “Ali baba“ ar daug kam įsimintiną „Sifą“ ir t.t.

Situacijų atpažįstamumas, tūkstančiai galimybių susitapatinti ir pažiūrėti į iki skausmo kasdieniškas aplinkybes kita akimi, kartu su galimybe stebėti puikaus aktoriaus vaidybą - šio spektaklio įdomaus gyvenimo garantija.

Daugelis jo žiūrovų prekybos centre atpažins marškinėlius medžiojantį vyrą ir kas papuola po ranka į krepšius renkančią moterį. Žiūrovėms atsirado šansas suprasti, ko vyrai važiuoja meškerioti, kodėl visai neatrodo patenkinti, kai juos atitraukia nuo laikraščių skaitymo, kodėl jiems praktiškai nėra ką pasakoti, apie ką kalbėjo, susitikæ su draugais. Vyrams - galimybė prisišaukti, atpažinti ir prisijaukinti urvinį žmogų savyje, išmokti prašyti jo pagalbos, kai iškyla būtinybė įrodyti, kad nesi šiknius.

 

 

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.