Jomantės Šležaitės balsui Jos vaidmuo išties tinka – jos interpretacijoje skleidėsi vokalinės partijos įvairiapusiškumas, buvo galima išgirsti net miuzikliško skambesio, kuris „Žmogaus balsui“ tinka.
„Šventoji“ visko imasi tiesiogiai, psichologiškai, sunkiai. Vis dėlto aktorės evoliucija veikia: įdomu matyti kardinaliai skirtingas būsenas, patirti jos ryšį su mama, su savimi, su Vidmantės Jasukaitytės romanu ir su pačia aktoryste.
Įsisąmoninus, kad kurtieji tiesiog bendrauja kita kalba, nepažinus pasaulis atsirakina: tada galima patirti muzikinį žaidimą, grožėtis gestų kalbos sintaksės pantomima, gramatikos subtilybėmis.
Anželikos Cholinos raktažodis „Bohemos“ spektaklyje neabejotinai yra įtaigiai (ne)sumeluotas jausmas. Kad ir kaip paradoksaliai tai skamba kalbant apie teatrą – melavimo ir apsimetinėjimo meną.
Režisierius Justinas Vinciūnas „Pranašystėje“ eksperimentuoja ir su tekstu, ir su aktoriais. Jis nesistengia akcentuoti nei handkiškų nuojautų, nei aktorių bendrystėje besirandančių blyksnių.
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ leidžia atsiskleisti aktorių Vitalijos Mockevičiūtės ir Karolio Kasperavičiaus meistrystei, parodyti komišką, psichologinę ir net tragišką savo pusę.
Kūrėja Kristina Marija Kulinič siūlo kalbėtis. Bet per pusantros valandos išnagrinėti tiek klausimų – neįmanoma. Vietoje to, kad pasirinktų vieną ir nertų giliau, siekė aprėpti viską. Tad spąstai užsidarė.
Varnas sukūrė bendrą spektaklio konstrukciją, o visa Herojaus vidinė kelionė priklausė tik nuo Svobono kūrybos. <...> Jis – regimas veiksmo režisierius, ir kuriantis save, ir valdantis visą situaciją.
Režisierius ištobulino liupiškojo teatro požymį – savo paties buvimo tarp žiūrovų įgarsinimą. <...> Lupos čia ir dabar kuriamas „garso takelis“ ir žavėjo, ir trukdė.
