Popiežių rūmų kieme vykstančiose laidotuvėse miršta teatro tradicijos, kritika, profesionalūs atlikėjai. Tačiau tik akimirkai, nes tuo pačiu metu kitose Avinjono scenose teatrinės tradicijos tiesiog žydi.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros studentai festivalyje laimėjo 2-ąją vietą; pristatė Jono Kuprevičiaus režisuotą „Shopping and F*cking“.
„Tarp dokumentinės medžiagos ir scenos nematau nei priešpriešos, nei įtampos. Mano spektakliuose viskas, ką sako atlikėjai, yra tikra“, – tvirtina argentinietė režisierė Lola Arias.
Vienoje vyko teatro festivalis „Wiener Festwochen“. Išsirinkti iš didžiulio penkių savaičių vakarų sąrašo sunku, nes per dieną pamatai tik vieną spektaklį – festivalis skirtas miestiečiams, ne kritikams.
Rugpjūčio 19-23 d., Nacionalinėje dailės galerijoje vyks performanso vasaros mokykla, skirta 16-19 m. jaunuoliams. Užsiėmimus ves menininkas Denisas Kolomyckis.
Liepos 29 – rugpjūčio 3 dienomis, 49-ąjį gimtadienį švenčiančiame Visagine vyks tarptautinis profesionaliųjų menų renginys „Visagino erdvių festivalis“.
Kai kuriems žiūrovams festivalis SPOT jau tapo neatsiejama vasaros tradicija, kitiems – reta proga išbandyti pažintį su po gatvės meno skliautu telpančiomis cirko ar šiuolaikinio šokio disciplinomis.
Nostalgija. Būtent į šį žodį sutilpo Lietuvos dramos teatrų sezonas. Nostalgija tam, kas matyta, išgyventa, sukurta, buvę populiaru, madinga ar inovatyvu – akivaizdi ir spektaklių estetikoje, ir turinyje.
Man vis dar įdomu stebėti, kaip gimsta personažas – kaip vienas žmogus virsta kitu. Kartais žavi aktoriaus gebėjimas neatpažįstamai pasikeisti, o kartais – šalia personažo juntama jo paties asmenybė.
Niekada nežiūrėkite rimtai į sezono apžvalgas. Tai tėra subjektyvios vieno žmogaus mintys, galbūt visiškai atsitiktinai kur nors nuėjusio ir kur nors visai netyčia nenuėjusio.
Maloniai nuteikia jaukios teatro salių erdvės, funkcionalumas, rami baldų ir dangos spalva bei faktūra, primenanti mūsų pajūrio smėlį niūrią dieną, elegantiški bufetai ir puikiausia akustika salėje.
Nors šiltuoju sezonu pamatyti šiuolaikinį cirką progų dar bus, šiuo metu jo pasiūla nesuteikia prabangos rizikuoti praleisti bent vieną šalyje rodomą puikų šios krypties kūrinį.
Net jeigu buvo ryškių ir svarbių spektaklių, jie netapo įvykiais. <...> Norisi sakyti, jog šis teatro sezonas praėjo be išgyvenimų, tačiau jį lydėjo išgyvenimas dėl paties teatro. Ar kitas sezonas bus toks pats?
Festivalio „TheATRIUM“ užsienio programą pradėję spektakliai: vienas – slogus, tamsus ir šaltas, kitas – lengvas, žaižaruojantis Lotynų Amerikos spalvomis bei šiluma.
„Accompany Me“ kuria žavų, jautrų ir šiltą draugystės, suokalbio ir meilės paveikslą. <...> „Julieta“ nustebina klounados ribų platumu ir tuo, kiek daug galima pasakyti nepratariant nė žodžio.
Štai toks tas „Cirkuliacijos“ startas: dvi aukštos konstrukcijos, du skirtingų disciplinų žodynai; viename laisvė suvokiama per kitą, kitame – pripažįstant, kad nesi laisvas.
Kultūros ministerijos organizuotą konkursą vadovauti Vilniaus teatrui „Lėlė“ laimėjo aktorius ir režisierius Paulius Tamolė. Konkurse dalyvavo du pretendentai.
Tai yra aukščiausias Kultūros ministerijos apdovanojimas, skiriamas Lietuvos kultūrai ir menui nusipelniusiems asmenims. Kandidatus galima siūlyti iki rugpjūčio 16 d.
Nors negavo Klaipėdos miesto savivaldybės finansavimo, rugpjūčio 2-14 d. vyks 4-asis tarptautinis Klaipėdos festivalis. Meno vadovės Laimos Vilimienės komentaras.
Rugsėjo 25 – spalio 13 dienomis vyksiančios „Sirenos“ siūlys atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės.
Kitą sezoną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvies į operą „Don Žuanas“, Puccini’io triptiką bei baletus „Kelias“ ir „Tuščias atsargumas“.
Gražu stebėti: iš pradžių užverčiantis auditoriją istorijomis, pamažu ekskursijos gidas vis daugiau erdvės palieka gamtai. Brūzgynuose geriausiai girdisi eilėraščiai. Ir spektaklio, ir turbūt gyvenimo.
Muzikinė šokio spektaklio „Parkas“ struktūra gali būti vertinama kaip pavyzdys šiuolaikiniams kūrėjams, ieškantiems dialogo su muzikos istorija ir klasikais tapusių kompozitorių kūriniais.
„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Rimo Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai.
Režisieriaus, dramaturgo Mariano Pensotti spektaklis „La Obra“ privertė susimąstyti, kokiais pasakojimais tikime ir kas padaro teatrinį pasakojimą tokį įtikinamą, kad supainiotum jį su dokumentika.
Kiekvienas etiudas atrodo it gabalėlis dėlionės, kuri tampa vis niūresnė, vis tirštesnė. <...> Juos sieja nesusikalbėjimas ir noras išlieti savyje susipynusius beprasmybės ir meilės neįmanomybės jausmus.
Castellucci kuria kūdikiško švelnumo smurto skulptūrą, kurią išrengia, sumuša vėzdais, sušaudo, nukankina nesibaigiančia vandens srove, perpjauna išilgai, vėl sujungia.
Ar nuoširdus apsikabinimas, kurio kasdieniame gyvenime kartais išsigąsta „Pilėnų*“ atlikėjai ir daugybė pasaulio vyrų, yra herojiško pasipriešinimo alternatyva?
Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, Rolandas Kazlas atliko išsamią poeto Valdemaro Kukulo gyvenimo ir kūrybos restauraciją. Paradoksas: Kazlas teatro nekūrė, kūrė pasaulį, o tas pasaulis ir tapo teatru.
„Galimybė nustebti, kurią siūlo šiuolaikinis šokis ir kūno tyrinėjimas, man yra be galo svarbi“, – teigia šokėja ir pirmą savo monospektaklį „Kraitis“ sukūrusi Giedrė Kirkilė.
„Kartais atrodo, kad mano tėvų kartoje nėra nė vieno, nemačiusio spektaklio, nors į jį patekti būdavo gana sudėtinga“, – sako filmo „Mamutų medžioklė“ režisierė A. Stonytė.
„Man atrodo, kad dažniausiai mano repeticijos tuo ir paremtos, kad aš bandau papasakoti, kaip vienur ar kitur jaučiausi“, – teigia režisierė Eglė Švedkauskaitė.
„Klaipėdos kultūrininkai sunerimo ne dėl to, kas gaus pinigus ar liks be jų, o pajutę meno lauko įvairovei ir aukštam meniniam lygiui atsiradusią grėsmę“, – teigia choreografė A. Šeiko.
„Svarbu gerbti menininkus ir savo auditoriją, nepamiršti jautrumo, stengtis kūrybą pristatyti taip, kad atsidūrusi kitoje erdvėje ji neprarastų esmės“, – teigia festivalio vadovas Fabrizio Grifasi.
„Šiandien lengviau apibrėžti kūrybą, atsižvelgiant ne į valstybę, iš kurios esi kilęs, bet į mokyklą, kurioje formavai kūrybos pagrindus“, – teigia prodiuserė Gintarė Masteikaitė.
Živilė: Aš neturiu rašyti recenzijos, tai neturiu jokių įsipareigojimų išbūti iki pabaigos.
Tadas: O jeigu kažką prarasi, praleisi išeidama? <...> Aš tai lieku, nes dažniausiai aktoriai būna labai geri.
„Bet kokiu atveju kūrybinis polilogas niekada nėra paprastas: tenka klausytis, įdėti nemažai pastangų, kad būtum išgirstas, ieškoti kompromisų“, – teigia Vaiva Grainytė.
Iš pradžių apie Kultūros pasą imta kalbėti vis mažiau, o pastaraisiais metais entuziazmas gerokai priblėso. Kokią profesionalią kultūrą moksleiviai gali pamatyti, o kuri – net būdama itin vertinga – lieka nepasiekiama?
Lietuviškas teatras jau kurį laiką kenčia pats ir kankina kitus. Tad apie kančią svarstysiu dviem aspektais: kaip ji pasireiškia lietuviškuose spektakliuose ir kiek jos matyti teatralų kultūroje.
Vertinant platesniu mastu, pradeda atrodyti, kad scenos menų kūrėjai nėra reikšmingi klimato kaitos sukėlėjai ir drauge neturi pakankamai galios stabdyti panašius procesus. Vis dėlto, mes ne beviltiški.
Dažnai būtent alternatyvios organizacijos puoselėja autentišką turinį, savitas kūrybos ir bendradarbiavimo formas. O garsiniai reiškiniai yra „įsivaikinami“ ir prigyja kitų disciplinų terpėse.