Bene didžiausią įspūdį man paliko teatralizuotas koncertas: tarpais atrodė, kad vėl panyri į andai matytų Nekrošiaus spektaklių atmosferą, patiri stiprius emocinius akcentus, išreiškiančius sutelktą buvusio spektaklio esminę mintį, nuotaiką.
Stovykla patvirtino, kad Lietuvos lėlių teatras yra gyvas ir įvairiapusis – čia telpa animacija, dokumentika, fotografija, performansas ir klasikinės lėlių teatro formos. Bet svarbiausia – žmonės, kurie visa tai kuria kartu.
Populiarioji kultūra (kolektyvinėje atmintyje užfiksuotas aromatas, kvietimas priešintis dainos tekste, istorijos vaikams ir kt.) nėra tik pramoga – tai arena, kurioje kuriamos ir kvestionuojamos tapatybės.
Spektakliuose išryškėjo laikinumo tema: vienur tai tiesiogine ir perkeltine prasmėmis komunikuojamas nestabilumas, kitur šis laikinumas išreikštas vakaro įvykiu, visišku išsitaškymu, kai rytojus nebesvarbu.
Jau 13-ąjį kartą Klaipėdoje vykusios „Jauno teatro dienos“ skatina aktyvią kūrybą, atveria naujus teatrinės komunikacijos kelius, kuria sąlygas lukštentis netikėtiems sprinto greičiu vykstančio kūrybos proceso rezultatams.
Kurdami vaidmenis aktoriai taiko ne tik vaidybos sistemų pradmenis, bet ir asmeninę [praktinę] patirtį bei režisierių siūlomą metodiką ir šitaip išgauna visiškai naujas vaidmens formas.
Vienas pirmųjų šauklių naujojo sezono link tampa scenos menų festivalis „ConTempo“. <...> Šiemet žymiai ryškiau patyriau festivalio organizatorių tikslą kurti ne tik menų, bet ir miesto festivalį.
Atmintis yra nepatikima, o kalbinė raiška, kuria naudojasi kritikas, vargiai teleidžia daugybę įvairiopų teatro poveikių „išversti“ į žodžius. Kaip tik čia kyla klausimas, ar teatro kritika išvis įmanoma ir teisėta?
Ironija ir įgūdis matyti, kas slypi už fasado, neduoda ramybės autoriui, autorius – skaitytojui, o dėmesio smaigaly atsiduria daug: nuo kelionių patirčių iki inertiškos kultūros politikos.
