Šiais laikais režisieriai vengia statyti pjeses, tarsi bijotų gerai sukaltos, laiko patikrintos dramaturgijos, ir imasi inscenizuoti viską, ką tik nori, kad ant nuobodaus savo kūrybos rankraščio parašytų žodį „dramaturgas“.
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. <...> Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.
Pjesėje „Laukinė antis“ juntamos praėjusių amžių pažiūros, tam tikras naivumas, tad buvo smalsu, kaip šią laiko prarają užpildys teatras. Bet to nebuvo padaryta – plyšys taip ir liko žiojėti.
Abu Kauno valstybiniame lėlių teatre sukurti kalėdiniai spektakliai – sumanių ir jautrių kūrėjų, kviečia vaikus būti drąsius. Nepasiduoti, net kai nežinai, ką tiksliai daryti, ir kliautis meile, kuri padeda rasti kelią pas savus.
„Versmės“ programoje pristatytos pjesės aiškiai rodo, kad mūsų kūrėjams svarbu turėti erdvę, kur jie galėtų ne tik saugiai išbandyti savo idėjas, bet ir būtų išgirsti už Lietuvos ribų (pvz., rezidencijų programa).
Kostas Smoriginas buvo unikalus žmogus ir universalus aktorius, jautrus muzikantas, niekada nesiveržęs į įžymybių gretas, į „legendų“ būrį, nors jame tikrai buvo.
Knyga „Sibiro haiku“ ir visi trys spektakliai papildo vienas kitą ir perteikia skirtingus santykius su praeitimi, dabartimi ir atmintimi. Regis, visi nė akimirkai nesudvejoja, kad apie praeitį kalbėti svarbu, net jei ir nepatogu.
Toks primygtinis dviejų „Makbetų“ pasirodymas turi ir daugiau konotacijų. Kaip niekada šį rudenį krenta politikų galvos. <...> Tačiau Makbetas turbūt dar nesupranta, kad Birnamo giria kyla…
Žvelgiant į Vilniuje pamatytus penkis programos kūrinius, ypač išryškėjo laukimo (kol kažkas ateis ir išspręs, pripažins) ir aplinkos spaudimo, absurdo bei net tam tikro sapniškumo motyvai.
