 |
| Gatvės praeivių sveikinimai ir reveransai - ir Merei Popins, ir Barborai, ir Ūbienei. Nuotrauka iš www.pajurionaujienos.com |
Garbingą jubiliejų pasitinkanti aktorė malonumais save apgaudinėjančioje visuomenėje pasigenda kartų santarvės
Ji vadinama scenos legenda. Rūtos Staliliūnaitės suvaidinta Barbora Radvilaitė tebėra teatro ikona, persikėlusi ne tik į kritikų straipsnius, knygas, bet ir į dailininkų kūrinius. „Spektaklis – akimirkos menas, nuaustas iš oro, iš neapčiuopiamų dalykų. Nusileido uždanga, ir neliko nieko materialaus. Teatre niekada nepamatysi to, kas buvo vakar. Už tai jį labiausiai ir myliu“, – sako artistė, savo kūrybinį gyvenimą susiejusi su vieninteliu – Kauno dramos teatru.
Gyvenimas po šventės
Nesivaržau savo amžiaus, neeilinio gimtadienio išvakarėse ramiai pareiškia R.Staliliūnaitė. Aktorė tiesi ir grakšti, rengiasi elegantiškai, tačiau nedažo šarmos nubalintų plaukų. Paskutiniai jos vaidmenys – senutės Kauno menininkų namuose Viktoro Valašino 2006-2007 metais pastatytuose spektakliuose „Paskutinis kavalierius“ ir „Tyli naktis“.
Šiandien Lietuvą apėmusi linksminimosi, veržimosi į žvaigždes, dalyvavimo šokių ir dainų dešimtukuose, hedonizmo epidemija. Nėra mirties, skurdo ir ligų, nėra negražių ir raukšlėtų žmonių, vyresnių nei trisdešimties. Gal taip save apgaudinėjančioje visuomenėje nereikalingi spektakliai apie senatvę, vienišumą, neišsipildžiusius lūkesčius, taip ir nesulauktą vienintelę ir nepakartojamą meilę?
 |
| Adelaidė „Paskutiniame kavalieriuje”, rež. Viktoras Valašinas, 2006 m. Nuortrauka iš www.kamane.lt |
„Nė velnio!“ – žaismingai, bet tvirtai nukerta aktorė, ir jos žalsvose akyse plykstelėja maištingos kibirkštėlės. „Ilsėtis, linksmintis gali bet kur, o dramos teatras yra ta vieta, kuri siūlo susimąstyti. Mano kolega šviesios atminties Kęstutis Genys kartodavo: mums reikalingas sukrėtimų teatras. Žmogus juk nežino, kas jo laukia ateityje. Euforija, linksmybės, sėmimas čia ir dabar iš gyvenimo pilnomis rieškučiomis netrunka amžinai.“
Spektaklis „Tyli naktis“ kažkada Vilniaus akademiniame buvo pastatytas su Monika Mironaite ir Mykolu Smagurausku. „Senelių namuose apgyvendintos motinos ir jos sumaterialėjusio sūnaus skaudūs santykiai tada mums atrodė ano pasaulio, esančio už „geležinės uždangos“, realijos. Dabar Menininkų namų spektaklyje skaitau motinos repliką: „Tai vėl nusipirkai naują mersedesą“ ir atpažįstu mūsų pasikeitusį gyvenimą. Vokiečių autoriaus pjesė parašyta prieš keliasdešimt metų. Niekas joje nepaseno. Skirtumas tik tas, kad mes susvetimėjimo vaisius ėmėme skinti vėliau“, – kalba R.Staliliūnaitė.
Be praeities nėra ateities
 |
| Legendinė Barbora su Žygimantu - Kęstučiu Geniu. Rež. Jonas Jurašas, 1972 m. Nuotrauka iš teatras.mch.mii.lt |
Visko buvo ir anuomet – vyresnių aktorių vijimo į pensiją, nekantraus laukimo, kada jie pagaliau užleis savo vietą ant pjedestalo, sako Rūta. „Tačiau nebuvo tokio cinizmo, vyresnio žmogaus atviro niekinimo. Man senieji artistai buvo gyva scenos istorija, enciklopedija. Žavėjausi jais, patarnaudavau teatro vakarėliuose, klausydavau jų patarimų ir pastabų. Net būdamos garbaus amžiaus, šios orios asmenybės traukė kaip magnetas.“
„Pamenu, kaip Antanina Vainiūnaitė gastrolėse po provinciją elegantiškai gerdavo kavą. Išsiimdavo termosiuką, gražų porcelianinį puodelį su lėkštute. Nesvarbu, ar tai būtų kolūkio klubas, ar mokyklos klasė. O sykį mane senosios primadonos sudrausmino: „Staliliūnaite, ko vaikštai kaip kareivis?“ Tai kad aš vilkiu kombinezoną, pasiteisinau. „Nesvarbu, juk esi moteris.“ Arba Nelės Vosyliūtės pastaba: „Rūtele, tu nemoki grimuotis. Lūpas reikia dažyti „bantuku“, taip gražiau“, – pažyra nuotaikingų prisiminimų krisleliai.
Rami ir santūri aktorė prisipažįsta savo prigimtimi esanti kovotoja, kai pajunta neteisybę. „Tada galiu pavirsti eiline turgaus boba ir išdraskyti akis. Neteisybė žeidžia.“
Kai Atgimimo priešaušriu reikėjo apginti vertingą architektūros paminklą – gotikinę Šv.Gertrūdos bažnytėlę, R.Staliliūnaitė buvo pirmose jos užtarėjų gretose. „Bažnyčios užstatymas partkomo keturaukščiu, tarsi niekur kitur jam neįmanoma rasti vietos, buvo didelė neteisybė. Mes pro Gertrūdą kasdien vaikščiodavome studijuodamos J.Gruodžio technikume. Paglostydavome kaip gyvą daiktą: kentėk, mergyte, vaistų sandėlis dar ne blogiausia dalia, tai ne trąšos, ne mechaninės dirbtuvės. Kilus judėjimui apginti bažnytėlę, žeidė įžūlus vietos valdžios cinizmas. „Kas iš to, kad jūs budėsit prie bažnyčios? Mes statysim, kai jūs nueisit miegoti“, – pasišaipė partiniai šulai viename susitikime. Atrodė, kad nieko nelaimėsim. O vis dėlto pavyko – betoninis monstras bažnytėlės pašonėje buvo nugriautas.“
Neatsitiktiniai atsitiktinumai
 |
| Kleopatra Sahakespeare´o „Antonijuje ir Kleopatroje”, rež. Henrikas Vancevičius, 1966 m. Nuotrauka iš www.kamane.lt |
Karjeros viduryje R.Staliliūnaitę kvietė į Vilnių. Ji atsisakė. „Kauno dramos teatrą mylėjau beprotiškai. Tai buvo mano pirmoji ir didžiausia meilė. Mano namai, kurių negalima palikti. Net tada, kai juose ne viskas yra gerai.“
Tačiau 1993 metais Kauno dramos teatre susiklosčiusi situacija jau buvo nepakeliama, prisimena aktorė. „Jonui Jurašui nepavyko padaryti žmogiškos reformos. Trupė turėjo teisę nuo jos gintis.“
Kovotoja R.Staliliūnaitė prisipažįsta: kai nieko negaliu pakeisti, nukertu. Tais metais ji išėjo iš Kauno dramos teatro, kuriame gimė jos geriausi vaidmenys ir jos legenda.
„Vaidinau lyriškas, dramatiškas, kenčiančias moteris – Kleopatrą, Jurgą, Barborą, Norą, Blanšą... Progų įveikti tą amplua buvo nedaug, bet visais netikėtais posūkiais labai džiaugiausi. Karalius Motiejukas spektaklyje vaikams „Karalius Motiejukas I“, groteskiška Ūbienė absurdo pjesėje „Karalius Ūbas“ ir Merė Popins man yra brangūs vaidmenys savo kitoniškumu“, – kalba aktorė.
Specialistų komplimentų jūroje nenuskendo paties gyvenimo suimprovizuotos nuoširdaus žiūrovų pripažinimo akimirkos. Jas R.Staliliūnaitė puikiai pamena. „Sykį Laisvės alėjoje sutikta mergytė man padarė reveransą: „Laba diena, Mere Popins.“ Televizijos filme „Čia mūsų namai“ pagal Juozo Paukštelio romanus suvaidinau Morkuvienę – gobšią, valdingą ūkininkę. Filmas buvo labai populiarus. Sykį užėjau į Panevėžio turgų. Apsivilkusi kasdieniškai: džinsai, marškinukai, trumpai kirpti plaukai. Deru gėlių daigus ir girdžiu, kaip pardavėja, viską metusi, bėga pas kaimynes: „Ateikit greičiau, pas mane Morkuvienė perka.“
Viskas, kas atsitinka gyvenime, turi savo prasmę, sako R.Staliliūnaitė. Ji nesiskundžia, kad per anksti paliko sceną. Prisipažįsta: nėra išalkusi daugiau veiklos, nei turi jos dabar. Aktorės namuose ir atmintyje gyvenantys prisiminimai bei daiktai nepavaldūs kintančioms madoms. Todėl po televizoriumi tupi vienmetis su Rūta keraminis šuniukas – padovanotas, kai ji gimė, o parėjusią iš miesto koridoriuje pasitinka vaikystės sostas – miniatiūrinė balta kėdutė.
