Paženklinta Princesės vaidmeniu

2009-09-14 Literatūra ir menas, 2009 09 11
Lina Bocytė spektaklyje „Skiriama princesei”. Nuotrauka iš ŠDT archyvo

aA

Aktorę Liną Bocytę kalbina Svajūnas Sabaliauskas

Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė rugsėjo 5 d. talento gerbėjus pakvietė į savo penkiasdešimtmečio vakarą ir vaidino Genadijaus Solovskio pasaką „Skiriama princesei„ (režisierius Juozas Javaitis). Tą vakarą tai buvo 380-asis „Skiriama princesei“ spektaklis, kuris vaidinamas net 26 metus.

Per 28 metus Šiaulių dramos teatre L. Bocytė sukūrė per 60 vaidmenų ir sako, kad visi buvo svarbūs ir reikšmingi.

Ar niekada nesigailėjote, jog pasirinkote sunkią aktorės duoną?

Kai atsigręžiu į praeitį, suprantu: kitaip negalėjo atsitikti. Viskas prasidėjo Telšiuose, kuriuose augau. Dar darželyje vesdavau renginius. Dabar vaikai auga prie kompiuterių, o mes daug laiko praleisdavome kieme. Žinoma, būdavo ir „alibaba„, ir „sekretai“. Bet daugiausia žaisdavome kūrybinius žaidimus, skaitydavome knygas. Tuomet buvo prabanga turėti „prašmatnią„ -­ Kosto Kubilinsko ar Brolių Grimų pasakų knygą. Kieme „darėme“ teatrą. Statėme spektaklį pagal mano močiutės pasakojimą, neva čigonai pavogė vaiką, jį užaugino, tėvai ieškojo, žodžiu, dabartinis serialas. Mane istorija taip sujaudino, kad mes, vaikai, parašėme pjesę, išmokome tekstus, repetavome butuose. Kieme įrengėme sceną, tėvai padėjo sunešti kėdes.

Tuomet patys sugalvodavome žaidimų, o dabar vaikus turi linksminti samdytas aktorius.

Mokykloje papjė mašė technika pasidarėme lėles, vaidinome, norėdami pagelbėti Afrikos vaikams, nes kažin kokia problema tuo metu Afrikoje buvo... Mus leisdavo į didžiąją mokyklos salę. Patys kurdavome naujamečius spektaklius. Net spektaklį apie Žaną d´Ark statėme, išmokau didžiulius tekstus, vaikinai (klasės draugai) - su vienuolių abitais...

Dabar daug „aktorių„. Nusifilmavai eiliniame seriale, o žiniasklaida jau skelbia: „Aktorė tokia ir tokia, vaidinusi seriale...“ Ar taip nėra žeminamas aktorių vardas?

Aktorystė - viena brangiausių profesijų, ką parodė šiųmetės studijų kainos. O prodiuseriams dabar daug lengviau paimti „aktorių„ iš gatvės. Tokie „aktoriai“ menkina aktoriaus profesiją.

„Skiriama princesei" - net dvidešimt šešeri metai. Ir ar daug princų Jus šiame spektaklyje mylėjo?

Lietuvoje yra tik keli spektakliai, kurie taip ilgai rodomi, o šis turi vieną ypatybę -­ princesė, kurią vaidinu, niekada nebuvo pakeista kita aktore. Nors vaikų kartos ir keičiasi, jis nepraranda populiarumo. O princų nekeičiau (juokiasi). Trys išvyko dirbti ir gyventi į užsienį, vienas -­ į Klaipėdą... Princai mane palikdavo (juokiasi).

„Skiriama princesei„ - uždega. Dabar, kai spektaklis rodomas gana retai, aš jo pasiilgstu. Jubiliejinio vakaro metu „Skiriama princesei“ skyrėsi nuo vaikiškosios „princesės"...

Aktorės dažnai jauninasi, bent jau nesako savo metų. O Jūs kviečiate į penkiasdešimtąjį gimtadienį...

Reikia ne bijoti, o ką nors daryti, kad atrodytumei ir jaustumeisi gerai. „Tai pats gražiausias laikas", - taip pasakytų vyresni žmonės.

Ar teatre trūksta darbo, saviraiškos, kad papildomai dirbate Šiaulių kolegijoje?

Teatras - nėra ta vieta, kur mokami milijonai, tad reikia užsidirbti ir iš šalies. O dar žinant, kad aktoriams kartais būna „prastovos", kurios užsitęsia nuo metų ir kartais vos ne iki penkerių, tad reikia veiklos. Didžiausia aktoriaus nelaimė nekurti naujų vaidmenų, o vaidinti tik senuose spektakliuose.

Kai atėjau į teatrą, pradėjau ir pedagoginę veiklą. Iš pradžių Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje vokalistams dėsčiau aktorinį meną. Vėliau šiek tiek dirbau Šiaulių universitete. O kolegija atsirado netikėtai. Gatvėje sutikau pažįstamą dėstytoją, kuri paprašė vieną dieną ją pavaduoti. Tuomet tai buvo ne kolegija, o aukštesnioji technikos mokykla. Kaip nuėjau, taip nuo 1994 m. ir pasilikau (šypsosi).

Kai repetuoji teatre, būna sudėtinga dirbti du darbus, bet kai moki sudėlioti laiką, viskas išeina puikiai. Kolegijoje turi būti pasitempęs ir privalai vaidinti dvi valandas monospektaklį trisdešimčiai žmonių. Būsimiems vadybininkams, administratoriams, kompiuterininkams, statybininkams dėstau „protokolą", kitaip sakant, etiketą.

LITERATŪRA IR MENAS

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.