Aktorę Liną Bocytę kalbina Svajūnas Sabaliauskas
Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė rugsėjo 5 d. talento gerbėjus pakvietė į savo penkiasdešimtmečio vakarą ir vaidino Genadijaus Solovskio pasaką „Skiriama princesei„ (režisierius Juozas Javaitis). Tą vakarą tai buvo 380-asis „Skiriama princesei“ spektaklis, kuris vaidinamas net 26 metus.
Per 28 metus Šiaulių dramos teatre L. Bocytė sukūrė per 60 vaidmenų ir sako, kad visi buvo svarbūs ir reikšmingi.
Ar niekada nesigailėjote, jog pasirinkote sunkią aktorės duoną?
Kai atsigręžiu į praeitį, suprantu: kitaip negalėjo atsitikti. Viskas prasidėjo Telšiuose, kuriuose augau. Dar darželyje vesdavau renginius. Dabar vaikai auga prie kompiuterių, o mes daug laiko praleisdavome kieme. Žinoma, būdavo ir „alibaba„, ir „sekretai“. Bet daugiausia žaisdavome kūrybinius žaidimus, skaitydavome knygas. Tuomet buvo prabanga turėti „prašmatnią„ - Kosto Kubilinsko ar Brolių Grimų pasakų knygą. Kieme „darėme“ teatrą. Statėme spektaklį pagal mano močiutės pasakojimą, neva čigonai pavogė vaiką, jį užaugino, tėvai ieškojo, žodžiu, dabartinis serialas. Mane istorija taip sujaudino, kad mes, vaikai, parašėme pjesę, išmokome tekstus, repetavome butuose. Kieme įrengėme sceną, tėvai padėjo sunešti kėdes.
Tuomet patys sugalvodavome žaidimų, o dabar vaikus turi linksminti samdytas aktorius.
Mokykloje papjė mašė technika pasidarėme lėles, vaidinome, norėdami pagelbėti Afrikos vaikams, nes kažin kokia problema tuo metu Afrikoje buvo... Mus leisdavo į didžiąją mokyklos salę. Patys kurdavome naujamečius spektaklius. Net spektaklį apie Žaną d´Ark statėme, išmokau didžiulius tekstus, vaikinai (klasės draugai) - su vienuolių abitais...
Dabar daug „aktorių„. Nusifilmavai eiliniame seriale, o žiniasklaida jau skelbia: „Aktorė tokia ir tokia, vaidinusi seriale...“ Ar taip nėra žeminamas aktorių vardas?
Aktorystė - viena brangiausių profesijų, ką parodė šiųmetės studijų kainos. O prodiuseriams dabar daug lengviau paimti „aktorių„ iš gatvės. Tokie „aktoriai“ menkina aktoriaus profesiją.
„Skiriama princesei" - net dvidešimt šešeri metai. Ir ar daug princų Jus šiame spektaklyje mylėjo?
Lietuvoje yra tik keli spektakliai, kurie taip ilgai rodomi, o šis turi vieną ypatybę - princesė, kurią vaidinu, niekada nebuvo pakeista kita aktore. Nors vaikų kartos ir keičiasi, jis nepraranda populiarumo. O princų nekeičiau (juokiasi). Trys išvyko dirbti ir gyventi į užsienį, vienas - į Klaipėdą... Princai mane palikdavo (juokiasi).
„Skiriama princesei„ - uždega. Dabar, kai spektaklis rodomas gana retai, aš jo pasiilgstu. Jubiliejinio vakaro metu „Skiriama princesei“ skyrėsi nuo vaikiškosios „princesės"...
Aktorės dažnai jauninasi, bent jau nesako savo metų. O Jūs kviečiate į penkiasdešimtąjį gimtadienį...
Reikia ne bijoti, o ką nors daryti, kad atrodytumei ir jaustumeisi gerai. „Tai pats gražiausias laikas", - taip pasakytų vyresni žmonės.
Ar teatre trūksta darbo, saviraiškos, kad papildomai dirbate Šiaulių kolegijoje?
Teatras - nėra ta vieta, kur mokami milijonai, tad reikia užsidirbti ir iš šalies. O dar žinant, kad aktoriams kartais būna „prastovos", kurios užsitęsia nuo metų ir kartais vos ne iki penkerių, tad reikia veiklos. Didžiausia aktoriaus nelaimė nekurti naujų vaidmenų, o vaidinti tik senuose spektakliuose.
Kai atėjau į teatrą, pradėjau ir pedagoginę veiklą. Iš pradžių Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje vokalistams dėsčiau aktorinį meną. Vėliau šiek tiek dirbau Šiaulių universitete. O kolegija atsirado netikėtai. Gatvėje sutikau pažįstamą dėstytoją, kuri paprašė vieną dieną ją pavaduoti. Tuomet tai buvo ne kolegija, o aukštesnioji technikos mokykla. Kaip nuėjau, taip nuo 1994 m. ir pasilikau (šypsosi).
Kai repetuoji teatre, būna sudėtinga dirbti du darbus, bet kai moki sudėlioti laiką, viskas išeina puikiai. Kolegijoje turi būti pasitempęs ir privalai vaidinti dvi valandas monospektaklį trisdešimčiai žmonių. Būsimiems vadybininkams, administratoriams, kompiuterininkams, statybininkams dėstau „protokolą", kitaip sakant, etiketą.
