Būtina žinoti, kas ką vaidins, nes tarp kostiumo ir personažo atsiranda grįžtamasis ryšys. Fellinis yra sakęs, kad jis pasirenka aktorius ir statistus pagal jų išvaizdą, nes „Dievas žino, ką daro”.
Apie laisvę, kūrybą ir galynėjimąsi su laiku kalbasi teatro fotografas Michailas Raškovskis, Kristina Savickienė ir teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Andrius Žebrauskas atšventė 50-metį. Šiai progai pažymėti Vilniaus mažajame teatre jis parodė savo naujausią projektą „Kaukės”.
Mano rankose – visas teatro repertuaras. O tai reiškia, kad turiu sugaudyti kviečiamus ir po visą Lietuvą išsibarsčiusius aktorius. Anksčiau tekdavo kviesti žiūrovus arba dažniau gintis nuo jų antplūdžio, bet dabar to nėra.
„Fantazijos demonstravimas yra onanizmas. Kam jis įdomus? Geriausiu atveju laikraščiui, kuris mane pagirs, parašys. Arba prizui gauti. Saviraiška – impotentų balius, o menininkas yra kovotojas.”
Scenografas Sergejus Bocullo teigia, kad scenovaizdžio menas remiasi vaizdais, todėl apie jį sunku rašyti, juolab – kalbėti.
Aktorius Vaidotas Martinaitis per porą dešimtmečių įsitikino, kad kiekvienas vaidmuo ateina tada, kai esi jam pribrendęs.
Lyriškajam komikui Gediminui Girdvainiui sukako 65-eri. Šia proga Valstybinis Vilniaus mažasis teatras parodė britų dramaturgo Briano Clarko spektaklį „Palaukit, kieno čia gyvenimas?”.
Drabužių modeliuotoja Zita Gustienė tikrai ilgai atsimins laikotarpį, kai kūrė kostiumus naujajam Lietuvos nacionalinio dramos teatro miuziklui – „Žmogus iš La Mančos“.
