O mums visiems linkiu, kad teatras visados skleistų savąją magiją ir toliau mus burtų savo kerais.

Prodiuseriams geriau nematyti, kaip scenaristai dirba. Visiems nuo to paprasčiau.

Manau, kad į teatrą turi ateiti savyje giliai iškapstęs visas smulkmenas, išsiaiškinęs vidines tiesas.

Nes mūsų gyvenimas tėra mirksnis istorijos bėgyje arba kosmoso amžinybės akimirkoje.

Kūryba man padeda išgyventi. Kartu ji yra dalijimasis. Kai kažką supranti, norisi apie tai pasakyti ir kitiems.

Jaučiu, kad publika yra su manimi, ji tyliai, dėmesingai klausosi, ir tai yra svarbiausia.

Kūne slypi kur kas daugiau, nei protas suvokia.

Kartą išvydusi Nijolę, artėjančią prospektu, pamaniau, – va, kokia jėga ateina, didinga kaip uola, regis, nejučia net pritūpiau…

Dabar laikas įdomus, pasakyčiau, šekspyriškas – konfliktiškas ir chaotiškai šizofreniškas. Labai sunku normaliam žmogui.