Dabar niekas nenori pripažinti savo kaltės, visada kalti kiti. Ir niekas nebenori susideginti ant laužo vardan tiesos.

Kūryba – tai būdas atsilaikyti prieš esamą socialinį, politinį, liberalųjį klimatą. Tą, kuris visur mus supa.

Penkiolikos minučių žydų princesės monologe atlikėja visiškai susiliejo su personažu ir tiesiog prikalė žiūrovus prie kėdžių iki pat finalinių aplodismentų.

„Gete“ vaidinu žydaitę, balansuojančią ant gyvenimo ir mirties slenksčio. Tokios patirties neturiu, bet tai nereiškia, kad negaliu jos susikurti vaizduotėje. Teatre viskas įmanoma.

Skaudu, kad menas „daiktiškėja“. Jis tampa pritaikomas ir prisitaikantis, neieškantis absoliuto. Tuomet meno pašaukimas susikompromituoja.

Dalyviai puikiai mokėjo anglų kalbą ir nebuvo problemų sklandžiai bendrauti kasdienybėje, tačiau, kai generuoji idėjas ir nori kuo tiksliau jas išreikšti, kalba tampa barjeru.

Yra toks skambus palyginimas: aktorius tarsi spalva tapytojo rankose. Skamba kiek egzaltuotai ir banaliai, bet tiesos, matyt, yra.

Dėmesys edukacijai – viena iš didžiausių šio teatro stiprybių; ji padeda suvokti, kad Shakespeare´o pjesės, tekstai ir mintys – ne muziejinė informacija.

Sveikinant Joną Vaitkų su gražia sukaktimi, lieka tik palinkėti, jog jo kūrybinis kelias tęstųsi ir būtų paženklintas naujais ir prasmingais darbais.