„Noriu kovoti, kad Lietuvoje turintiesiems menininko statusą nebereikėtų užsiimti pašalinėmis veiklomis“, – sako šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė, šiuo metu kaip kūrėja reziduojanti Belgijoje ir Lietuvoje.
Pokalbis su choreografe Austėja Vilkaityte apie jos kūrybą ir atliktą tyrimą, atskleidžiantį, kaip šokio praktikai vertina ir mato pasirodymo žanrus.
Nesu rami siela, mano kūne nuolatos labai daug fizinės artikuliacijos, lyg iš tiesų egzistuotų vidinis gyvūnas.
Mene mėgstame rūpintis žmogaus egzistencija, kalbėti apie gyvenimą plačiąja prasme, apie žmogaus likimus. Bet kai įvyksta reali krizė, puolame rūpintis labiau savo reikalais.
Net jei žmonės nesupranta, ką darai, vis tiek vyksta dialogas – tarp kompanijų, tarp žiūrovų. Man tai vienas įdomiausių procesų.
„Visi mano vaidmenys tokie, lyg kalbėčiau apie vieną žmogų, lyg apie save. Nesvarbu, ar tai būtų vienas personažas, ar kitas“, – teigia aktorius Arūnas Sakalauskas.
Išmokusi tekstą ir nubrėžusi pagrindinę vaidmens liniją, Genzel pradeda šlifuoti niuansus, o tada jau laikykis, partneri: bus ir juoko, ir ašarų iki soties.
Pokalbis su LNDT meno vadovu Oskaru Koršunovu: „Mano pagrindinė misija – ne tik statyti gerus spektaklius, bet stengtis palaikyti tai, kas vyksta teatre, kad žiūrovas nematytų spektaklių-lavonų.“
„Visi apdovanojimai turi subjektyvumo natą. Tai ne sportas – nepamatuosi, kiek esi vertesnis už kitą.“
