Šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė šokio pagrindus įgijo Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau mokėsi Prancūzijoje: Avinjono šokio konservatorijoje, CDC centre Tulūzoje, CCN šokio centre Monpeljė. Studijavo režisūrą Strasbūro nacionalinėje teatro mokykloje, kur kartu su dramaturgu Thomu Pondevie 2013 m. įkūrė trupę „WE compagnie“, jungiančią teatro, šokio ir dokumentikos elementus. Pitrinaitė yra sukūrusi choreografiją aštuoniems šokio spektakliams, tarp jų: „Mis Lietuva“ (2015), „Match“ (2017), „Somaholidays“ (2018) ir „Ordredesordreordredesordre“ (2019).
Kodėl Prancūzija Tau tapo pagrindine šokio mokymosi erdve? Gal žavėjo pati šalis? Kuo ten šokis, publikos požiūris į jį skiriasi nuo lietuviškojo?
Viskas prasidėjo, kai grupelė įvairių prancūzų menininkų atvažiavo į Kauną kurti performanso. Susipažinau su jais, bendravau; man buvo septyniolika. Mane sužavėjo tai, kad menas yra pagrindinė jų gyvenimo veikla. Prancūzų kultūros nedievinau, bet kalbos mokiausi jau mokykloje. Menininkai papasakojo apie savo asociatyvų barą, įkurtą Avinjone, ir pakvietė pas juos atvykti, dirbti, gyventi. Avinjone praleidau dvejus ar trejus metus. Iš pradžių tai buvo nuotykis, gyvenimo būdo pažinimas, nes iki tol mokiausi ekonomikos ir šokau „Auros“ trupėje.
Skirtumas tarp Lietuvos ir Prancūzijos tuo metu buvo didžiulis. Ten buvo labai daug kairiųjų pažiūrų menininkų, o Lietuvoje prieš išvažiuojant bendruomeniškumas, komunos buvo suprantama kaip neigiamas dalykas. Iš pradžių draugiškumą, savitarpio pagalbą buvo sunku suprasti: maniau, gal iš manęs ko nors nori. Bet, pasirodo, tiesiog taip viskas vyksta. Tuo metu studijavau šokį, vėliau rimčiau tęsiau studijas (teatro režisūros) Montpeljė ir Strasbūre. Per tą laiką visiškai susigyvenau su šalimi, bet ir į Lietuvą ėmiau grįžti, kai per vieną jaunų režisierių susitikimą manęs paklausė, kokia padėtis mano šalyje, ir suvokiau, kad kalbu apie Prancūziją. Tada pasakiau, kad iš tikrųjų esu lietuvė. Nenoriu atstovauti Prancūzijai.
Skirtumai tarp žiūrovų didžiuliai, darbe taip pat, nes Prancūzijoje, Belgijoje dirbdavome nuo ryto iki vakaro be jokių išėjimų du ar tris mėnesius, o Lietuvoje kitaip. Darbą reikėjo organizuoti taikantis prie kolegų antrinių darbų. Prireikė laiko suvokti, jog ekonominė sistema yra tokia, kad žmonės, norėdami kurti, turi dirbti kelis paralelinius darbas. Noriu kovoti, kad Lietuvoje turintiesiems menininko statusą nebereikėtų užsiimti pašalinėmis veiklomis.
Kaip nusprendei pasukti į teatrą, mokytis režisūros?
Supratau, kad tik su choreografija neprieinu prie to, ko reikėtų. Šokant trūko resursų, visi kolegos studijose statėsi darbus tik sau, o studijuodama režisūrą turėjau galimybę įtraukti daug aktorių, šviesų dailininkus, kostiumų dizainerius, kompozitorius, dramaturgus. Be to, domino tekstai, savo kūryboje jų norėjau daugiau. Galėjau eksperimentuoti, nes viskas, ko reikėjo, buvo vienoje vietoje. Įprastu atveju reikėtų organizuoti išteklius, pradedant nuo salės, baigiant aktoriais.
Kaip kūrėja, reziduoji Belgijoje ir Lietuvoje. Kuo Tave žavi Belgijos ir Prancūzijos šokio kultūra?
Belgijoje domina stiprūs choreografai, ten yra fizinio teatro, kurio seniau Lietuvoje nebuvo, be to, ten reikia daugiau atlikėjų: man geriau sekasi sugalvoti negu atlikti, ne visada galėjau išpildyti tai, ko iš manęs Lietuvoje reikalaudavo, iki galo neatitikdavau choreografų braižo. Belgijoje - daugiau improvizacijos, galiu dirbti su savo kūnu, jį tyrinėti visą dieną, o vakare tai parodyti. Po peržiūros choreografas, režisierius duoda patarimų, kur nors kreipia, o kitą dieną gaunu tolesnę temą, sakinį ir dirbu toliau.
Lietuvoje mane, kaip aktorę, mažai kas žinojo, o Prancūzijoje jau mokykloje buvau matoma, turėjau daugiau galimybių. Domino ir prancūziško teatro braižas, kai atsiremiama į tekstą. Aš tam pritariau. Mano mokykla tokia ir yra: esu aš, tekstas ir publika; nėra publikos - nėra teksto. Jis turi būti šiuolaikinis, gal muzikinis, neturi būti personažų, turi būti santykis su publika. Tokia teatro mokykla puikiai tinka šokiui - jį praturtina.
Vienas pastarųjų Tavo darbų „Ordredesordreordredesordre“, sukurtas Šeiko šokio teatre, kalba apie chaosą ir mokslinius tyrimus. Man patiko mintis, kad tik esant disbalansui molekulės ima komunikuoti tarpusavyje. Ar ši tiesa tinka ir žmonėms, ypač dabartiniu chaoso ir nestabilumo laikotarpiu?
Tikiu, kad tai veikia. Prieš kelias savaites Briuselyje vyko manifestacija dėl valstybės elgesio su menininkais. Kodėl IKEA parduotuvės atidarytos, o teatrai ne? Atlikau solo ištrauką iš naujausio savo darbo „Tai ne tavo sapnas“, repavau manifestacijos tema. Viskas vyko prie baseino ir galiausiai du šimtai žmonių ten sušoko (aplink važinėjo policijos automobiliai). Tvyrojo euforija, ekstazė, manau, stipriau grįšime į gyvesnį komunikacijos lygmenį.
O minėto spektaklio mintis kilo perskaičius Iljos Prigožino ir Isabelle´s Stengers knygą „Order out of chaos“, joje aprašomas mokslinis tyrimas apie tvarkos atsiradimą iš chaoso. Galima suprasti ir kaip žmonės gali vieni kitus pakylėti. Spektaklyje buvo įdomu lyginti nepalyginamus dalykus. Viskas vyko improvizacijos pagrindu, kuris man yra raktinis žodis.
Kaip suprantu, savo darbuose bandai ieškoti dermės tarp skirtingų dalykų. Ar tiki, kad menas gali suburti žmones ir skleisti bendrystės idėją, o ne skaldyti visuomenę?
Egzistuoja populiarusis ir nišinis menas. Padedama Lietuvos šokio informacijos centro, dabar dirbu prie vaizdo klipų serijos. Visų pirma jų forma yra komercinė, bet noriu į ją įdėti nišinį šiuolaikinį šokį. Studijuoju, kas yra populiarusis menas, o kokiam žiūrovų ratui skirtas šiuolaikinis šokis, ar jis gali kalbėti kiekvienam. Iš esmės kultūra yra tai, kas buria žmones. Ko vertas būtų spektaklis, jei po jo nebūtų pokalbio? Manau, kad pusiau veikia net internetiniai spektakliai, nes žmonės jungiasi, diskutuoja. Teatro mokykloje mane mokė, kad turime kartu dirbti, valgyti, miegoti, kurti savo bendruomenę - saugią vietą, kurioje galima kurti.
Ar dirbdama užsienyje identifikuoji save kaip šokėją, choreografę lietuvę? Kiek šokyje Tau svarbus tautiškumas?
Pirmas mano darbas buvo glaudžiai susijęs su Lietuva. Kai tik atvykau, pirmas klausimas susitikus su žmonėmis visada būdavo - iš kur esu. Spektaklyje „Mis Lietuva“ įvykdžiau šios temos egzorcizmą. Ir dabar netikėtai ateina lietuviškų niuansų. Vienoje naujausio kūrinio „Tai ne mano sapnas“ scenoje skamba lietuviška kareivio išlydėjimo daina. Taip išėjo savaime, nesistengiau ieškoti lietuviškos melodijos. Kuo ilgiau gyvenu užsienyje, tuo gilesnį jaučiu tautiškumą. Man šalis yra dainos, kalneliai, upeliai, šieno plaukų spalva. Juk emigrantai, išvykę į JAV, atsimindavo būtent šiuos vaizdus.
Prieš karantiną pasaulio tempas buvo didelis, o menas bandė spėti paskui ekonomiką, politiką, mokslą. Gal dabar jis vėl taps erdve sustoti, susimąstyti - tarsi koks sodas?
Taip bus, bet negalvoju apie tai, kad dar kurį laiką negalėsiu rodyti spektaklių, mąstau apie tai, jog galėjau susikaupti tyrimams, neskubėti, atrasti naujų hobių, meninių veiklų, kurios mane ir mano draugus įkvėpė. Suvokiau, kad nenoriu be perstojo visko organizuoti ir būti pristatymo verge.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Ignas Zalieckas
