Apie karantino pauzę ir bandymą po šios tylos grįžti atgal į sceną kalbamės su aktore Nele Savičenko.
Šiuo metu repetuojate naujajame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Miegantys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Po beveik keturių savaičių „Zoom“ repeticijų jau mėnuo, kai repetuojate gyvai. Kaip sekasi aktoriui pabusti iš miego ir sugrįžti į ritmą po šios karantino pauzės?
Pirmiausia - labai pasiilgsti gyvo bendravimo, nes juk toks yra tavo darbo principas. Viena vertus, labai gerai, tačiau kita vertus, dėl karantino turi tokią ilgą prastovą... Per visą savo profesinę karjerą prastovų neturėjau. Būdavo tuščio laiko, bet tuoj pat jau vėl kažkur repetuoji. O čia - teko visiškai sustoti.
Dėl kontrasto pasakysiu tokį pavyzdį: kai Kinijoje gastroliavome su „Hamletu“, turėjome jį suvaidinti penkiolika kartų. Galvoji, Dieve mano, kas čia bus, juk įsijungs organizmo saugikliai ir jis pradės nepaisyti tavęs. Bet atsitiko paradoksas - kuo daugiau vaidinome, tuo daugiau jėgų turėjome. Poroje miestų netgi buvo dieninis spektaklis - vadinasi, rodėme po du spektaklius per dieną. Ir galvoji, kokia nesąmonė dienos metu rodyti „Hamletą“, tiesiog labai keista. Bet kai išeini į sceną ir matai daugiau nei tūkstantį žmonių, pilnutėlę salę, gauni tiek adrenalino, kad jokių minčių apie taupymąsi nebelieka. Ir spektaklis ne iš lengvųjų - ir fiziškai, ir emociškai labai sunkus. Visą laiką žavėjausi kolegomis, kurie kiekviename spektaklyje vaidino negailėdami savęs. O kartu atradome ir kažkokių naujų dalykų.
Tai štai ką aktoriui reiškia priverstinė pauzė. Dabar, jau sugrįžęs, gali pajusti tos pauzės pasekmes: visiškai kitas mąstymo greitis, kuris tau sufleruoja emocinį ritmą, persijungimus, lėtesnės reakcijos. Kai reikia patikėti šimtu procentų ir mestis į aplinkybes, ten viduje niekas netiki. Tupi kažkoks netikėlis, ir nėra ką daryti. Per karantiną viskas labai sulėtėjo: jeigu jauniems žmonėms sulėtėjo, tai ką kalbėti apie vyresnę kartą.
O kaip Łukaszo Twarkowskio „Respublika“ (LNDT)? Juk tai šešių valandų spektaklis-įvykis, kurio premjera taip pat sutapo su pirmojo karantino pauze.
Pati „Respublika“ truputėlį kitokia. Ten nuo ryto repeticija prasidėdavo intensyviu judesiu, tad susidėliojo visai kitoks ritmas. Gal fizinė apkrova padėjo? Greičiau prižadino. Bet ta pauzė vis tiek buvo juntama.
O koks jausmas grįžti po tokios pauzės?
Jautiesi lėtesnis ir atbukęs. Repeticijose būna tokių momentų, kai kažkaip viskas įstringa, sustoja. Bandai spręsti, bet niekas nejuda. Jeigu esi kitoje atmosferoje, kitokios energijos, tai pramuši tą ledą. O čia tarsi bandai, bet nieko neišeina.
Galbūt tuomet pjesė „Miegantys“ tam tikra prasme dėkinga?
Turi galvoje, kad mes miegame ir negalime pabusti?
Būtent.
Bet juk vis tik prabundame ir reikia toliau gyventi. O matai, koks esi lėtas, koks vėpla ir kaip tau niekas neišeina, kaip negali prisiminti teksto.
Šio spektaklio repeticijos prasidėjo „Zoom“ platformoje. Kokia buvo pati pradžia, kai repetuoti reikėjo priešais ekraną?
Jeigu atvirai, man „Zoom´as“ nė kiek nepadėjo. Gal pirminiam susipažinimui su kūriniu, jo aptarimui, tam tikrų literatūrinių dalykų užkliudymui „Zoom´as“ ir tinka, bet juk kiekvienas sėdi savo kapsulėje, savo namuose. Kaip jis gali pakeisti tikrą, normalų bendravimą? Daugybė dalykų gimsta tik iš bendravimo. Kitaip teatro nesuprantu. Visi galime sėdėti namie ir vaidinti monospektaklius, bet kas juos žiūrės? Dar ypač per „Zoom´ą“. Juk nusibos mirtinai. Tik iš santykių ir bendravimo gimsta teatras, randasi tas kitas pasaulis.
Gal šiuo atveju norėjosi anksčiau stotis ant kojų ir pasitikrinti?
Man tikrai norėjosi anksčiau. Labai trukdė tos intonacijos, ėjusios pirmiau už proto ir širdies veiklą. Tu jau žinai jas iš anksto; man tai buvo dirbtina. Apskritai, jeigu labai ilgai užsisėdi analizės etape, nebesinori vaikščioti. Būna tokių situacijų, kai norisi eiti iš karto pasitikrinti, ar tai, ką sugalvojai, tikrai veikia scenoje. Bet kai užsisėdi ir tavo virimo temperatūra nulinė arba jos iš viso nėra, būna sunku pradėti. Kur personažas? Kur aplinkybės? Tuomet bandai nusikratyti intonacijų ir vėl ieškoti. Todėl „Zoom´u“ nepasitikiu. Tai tik ledkalnio viršūnė, o kur likęs kalnas? Kur visas likęs vaidmuo?
Spektaklio kūrybiniame procese dalyvavo ir pjesės autorius Marius Ivaškevičius. Ką reiškia spektaklio repeticijose turėti dramaturgą? Kada jis trukdo, o kada padeda?
Marius dalyvavo ir „Didžio blogio“ procese, kai dirbome su Árpádu Schillingu kūrybinėje stovykloje. Schillingas duodavo mums užduotis ir darydavome etiudus. Ten gimė labai daug gražių ir įdomių dalykų, juolab kad tai buvo ne teatrinė aplinka. Viską naudojome - ir paupį, ir pašiūres. Būtent todėl per procesą spektaklis buvo labai paveikus ir autentiškas, tačiau kai visa tai persikėlė į teatrą, tai ir liko teatras. Ir visos baisios scenos tapo šiek tiek juokingos, nes atėmus tą natūralią aplinką nusilpo jų poveikis. Turbūt spektaklis turėjo likti arčiau pirminės stilistikos.
Dramaturgas įsilieja į procesą. Tačiau kartais dramaturgo nuomonė vienokia, o režisieriaus kitokia, tad neretai aktorius atsiduria tam tikro ginčo ar diskusijos viduryje. Dramaturgas netrukdo, greičiau padeda. Jis juk rašė tą kūrinį, jį išnešiojo, apie jį galvojo, jis žino pjesę geriau už visus, pažįsta kiekvieną personažą geriau už aktorius. Nėra už dramaturgą geresnio pjesės konsultanto.
Su Koršunovu dirbate ne vieną dešimtmetį. Tai režisierius, labai individualiai atrakinantis personažus ir aktorius. Stebėdama repeticijas matau, kaip skirtingai savo personažus kuria įvairūs aktoriai. Įdomu, kiek čia lieka tos Stanislavskio mokyklos, kurią vienu ar kitu metu perėjote visi? Kaip atsikratyti psichologizmo, kai jis nereikalingas?
Tiesą sakant, net nežinau, ar per savo gyvenimą taip jau nuosekliai pagal tą Stanislavskį iš viso dirbau. Ten yra dalykų, kurių taip ir neišmokau. Tai kas, kad apie juos skaičiau knygoje, juk tai teorija. Ar gyvenime tai prigyja? Šiaip daug dalykų pačioje pjesėje yra tarsi navigatoriai - tai, ko aš, kaip personažas, siekiu, koks yra mano pagrindinis ištisinis veiksmas. Juk šie dalykai netrukdo jokiam spektakliui.
Manau, kai vaidmeniui reikia, aš naudojuosi sistema. Kai psichologizavimas tampa perteklinis, dirbtinai jo iš kažkokio praeito pasaulio netraukiu. Juk dabar viskas vyksta daug ekspresyviau, greičiau, kartais skaudžiau, kartais abejingiau. Yra šis laikas ir šio laiko žmogus. Aš duotomis aplinkybėmis, magiškasis jeigu... Jau seniai tas „jeigu“ nebėra magiškas. Kartais sunku į save pažiūrėti iš šalies. Stebi kolegas ir žinai, ką jie daro ne taip, o pats nuėjęs darai lygiai tą patį. Esant viduje sunku suvokti, ką tu transliuoji.
Dirbant su Oskaru labai svarbus tampa situacijų atvėrimas. Tai galbūt tik man nauja, nes ankstesnėje praktikoje to nelabai patyriau. Turiu galvoje - tokio stipraus akcento, kai jis pamato situaciją, kol tu dar tik ieškai. Aktoriui Oskaras leidžia klaidžioti, klejoti, nes pats tuos dalykus labai greitai pamato ir užkabina. Į žmogų jis žiūri iš visų pusių ir jam nėra tik gero arba tik blogo. Man įdomu kartu su juo tyrinėti žmogų. Taip pat man artima jo stilistika, tam tikras jo spektaklių braižas.
Dar Oskaras nemėgsta netikrumo. Net ir paprasčiausioje buityje.
Todėl jis neleidžia jums vaidinti.
Tada ir pats kažkaip pajunti, kad netikra, ir staiga nustoji maivytis.
Ačiū už pokalbį.
