„Mūsų kalbos gali būti skirtingos, bet meno kalba suprantama visiems vienodai“, – savo pergalingoje kalboje laimėjęs „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vyro vaidmenį tvirtino ARTURAS SVOROBOVIČIUS. Apdovanojimą aktorius atsiėmė ne iškilmingoje ceremonijoje ant raudonojo kilimo, vilkėdamas prabangų kostiumą, bet savo namuose – Vilniaus senajame teatre, tarp artimiausių bendražygių, skambant nuoširdžioms ovacijoms.
Atrodo savaime suprantama, kad po devynerių darbo metų atitekęs pagrindinis vaidmuo ir garbingas įvertinimas yra ilgai laukta išsipildžiusi svajonė, o Kaligula turėtų būti gyvenimo vaidmuo. Taip, bet ne šiuo atveju. „Auksinį scenos kryžių“ Arturas priima kaip padėką už ilgametį atsidavimą teatrui, tačiau santykis su pačiu Kaligulos vaidmeniu – gerokai komplikuotesnis. „Nerandu argumentų, kodėl turėčiau mylėti ir gerbti šį vaidmenį, nes jis yra bjaurus. Šlykštus“, – atvirauja jis.
„Bernardinai.lt“ interviu su Vilniaus senojo teatro aktoriumi A. Svorobovičiumi kalbamės apie Oskaro Koršunovo spektaklius, supažindinusius su teatro pasauliu, neišlaikytą stojamąjį egzaminą, bandymą užkariauti Maskvą ir antimenišką „Kaligulą“.
Arturai, kalbuosi su jumis kaip su aktoriumi, tačiau žinau, kad jūsų klausa yra tobula, grojate pianinu ir gitara. Koks jūsų santykis su muzika?
Šalčininkuose baigiau muzikos mokyklą, paskui lankiau Artūro Noviko džiazo mokyklą, o kai įstojau į akademiją, pradėjau groti ir kitais instrumentais. Muzika yra mano antra kalba. Aš mažai kalbu, kartais stengiuosi visai nekalbėti, nes žodžiai neturi tiek jėgos kiek muzika. Ji svarbi mano gyvenime. Periodiškai užeina noras groti fortepijonu, gitara, neseniai išmokau mušti būgnais. Dar turiu svajonę groti kanklėmis arba saksofonu – visada yra noras tobulėti.
Kad ir koks būtų darbas ar veikla, tam reikia atitinkamo laiko, atsidavimo. Todėl muzika man yra tokia svarbi, nes ji sugeba išgydyti, nuraminti. Vietoj psichologo ar psichiatro – imu ir groju.
Kaip atrodė vaikystė Šalčininkuose?
O Dieve mano… (Juokiasi.) Žinau, kad neskubėjau ir nenorėjau užaugti. Labai mėgau vaikystę, nebuvau pats geriausias mokinys, bet visada buvau prie chebros, grojau gitara, mokiausi gražių dainų.
Buvote kompanijos siela, kuri visada turėjo gitarą ir ja grojo prie laužo?
O taip, buvau tas, kuris siekdavo suvilioti merginą, bėgiojo paskui sijonus… Vaikystę stengiausi išnaudoti tiek, kiek galėjau. Tą laikotarpį atsimenu su pačiomis gražiausiomis, nostalgiškiausiomis natomis.
O kada jūsų horizonte atsirado teatras? Galbūt net pirmą matytą spektaklį pamenate?
Mokykloje, gal septintoje ar aštuntoje klasėje, lankiau dramos būrelį – atlikau keletą vaidmenų, bet vėliau būrelis iširo. Teatras iš mano gyvenimo buvo išnykęs, tačiau dvyliktoje klasėje pamačiau Oskaro Koršunovo spektaklius „Hamletas“ ir „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“. Jie mane įkvėpė, net nustebino, nesitikėjau, kad gali būti kažkas tokio gražaus ir efektyvaus.
Kad būsite aktorius, supratote iš karto po šių spektaklių?
Nenorėjau būti aktoriumi. Nebuvo net tokios minties, siekių, iliuzijų ar svajonės tapti menininku. Dvyliktoje klasėje, kai reikėjo rinktis, variantų buvo daug: pedagoginis, Vilniaus universitetas, Gedimino technikos universitetas… Atsimenu, su vienu klasioku kalbėjome, ką rinksimės, kur stosime, ir jis pasakė: „Žinai, kur tiktų tavo snukis? Teatre.“ Nuo čia ir prasidėjo apmąstymai bei klausimai – pradėjau domėtis stojamaisiais, lankytis atvirų durų dienose…
Kaip atrodė stojamasis egzaminas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją?
Pirmasis turas buvo šokis, daina, etiudai, antrasis – etiudai ir improvizacijos su kitais stojančiaisiais, trečiasis – pasakėčia ir eilėraštis. Trečio turo neperėjau. Mano lietuvių kalba ir dabar nėra tobula, bet tada jos absoliučiai nemokėjau. Priėjau prie Aido Giniočio paklausti: „Čia dėl kalbos?“ Jis linktelėjo – taip, ir pasiūlė pakalbėti su Jonu Vaitkumi.
Po trijų turų vyksta pokalbis atskirai su kiekvienu žmogumi. Aš ėjau ne į tą pokalbį, o susitikti su Jonu Vaitkumi, jis pasiūlė metus palaukti, galbūt kur nors padirbti ir vėl bandyti stoti. Sutikau, paspaudėme vienas kitam ranką.
Su mama jau važiavome namo į Šalčininkus, ir staiga man skambina – kviečia į pokalbį. Važiuojame atgal, grįžtu į akadę, visi į mane keistai žiūri – kodėl tu dar čia, juk neįstojai? Pokalbio metu man uždavė keletą klausimų apie šeimą, pasiteiravo, ar galėčiau mokėti už mokslus. Kažką atsakiau, ir viskas – mane paleido, o vėliau sužinojau, kad įstojau.
Kaip vėliau sprendėte kalbos klausimą studijų metu? Mokėtės, dirbote su specialistais, o gal leidote viskam tekėti natūralia vaga? Juk dabar kalbate puikiai!
Akademija privertė mokytis lietuvių kalbos – ir gana rimtai, lankiau akcentologijos paskaitas. Buvo sunku – lietuvių kalbos aš nemokėjau. Šalčininkuose bendravome tuteišių kalba – ne lenkiškai ir net ne rusiškai, o maišyta kalba. Teko rimtai atlikti savo pareigą išmokti. Sunku, bet įmanoma.
O kaip atrodė ketveri studijų metai su Jonu Vaitkumi ir Viktorija Kuodyte?
Turbūt žinote, kad akademijoje vienas kitą dažnai vadina pagal kurso vadovą: giniočiukas, vaitkiokas, meškiokas, koršunokas. Aš esu kaip ir vaitkiokas, bet negaliu savęs tokiu vadinti, nes mumis daugiau užsiėmė Kuodytė. Vaitkus turbūt norėjo ne mokyti, o iš karto su mumis statyti rimtas pjeses arba romanus. Kartą atsinešė Fiodoro Dostojevskio „Demonus“ ir sako: „Viskas, dirbsime su „Demonais“.“ Ne visi studentai sutiko, Vaitkus pajuto priešišką mūsų nusistatymą ir mus paleido. Jis pradėjo dirbti prie kitų spektaklių, važinėjo į gastroles, o mumis užsiėmė Kuodytė, todėl esu kuodyčiokas.
Kaip vyko darbas? Jeigu akademijoje nori ko nors išmokti, privalai atsiduoti ir semtis kiek įmanoma daugiau žinių bei praktikos. Niekas tau nieko neatneš, nesiūlys, neims ir aktoriaus iš tavęs nelipdys – tik pats esi savo profesijos kalvis. Jeigu kažko lauksi, būsi niekas, neįgysi profesijos. Aš atidaviau ketverius savo gyvenimo metus, kad ką nors pasiekčiau. Ir vis tiek iki galo nesu pasiekęs, atrodo, vis dar mokausi, daug ko nežinau ir nesuprantu. Spektaklis „Kaligula“ tai man ir parodė.
Baigęs studijas po dvejų metų pradėjote dirbti tuometiniame Rusų dramos teatre. O ką veikėte per tą poros metų pertrauką?
Trečiame kurse susipažinau su Rita Juodeliene. Jai esu už daug ką dėkingas, ji ne tik dėstė scenos kalbą, bet ir rengė skaitovų konkursui Maskvoje – kai dar žolė buvo žalesnė, dangus mėlynesnis ir ten viskas buvo gerai. Konkurse laimėjau didįjį prizą, paskui dalyvavau Antono Čechovo skaitovų konkurse, laimėjau trečią vietą ir tada susipažinau su Anna Markovna – ščiukos (Boriso Ščiukino teatro institutas – aut. past.) scenos kalbos dėstytoja. Ji paklausė: „Ar norėtum studijuoti ščiukoje?“ Sakau – taip, taip! Pradėjome rengtis stojamiesiems, įstojau į nemokamą vietą – tai man buvo oho…
Kai įstojau, buvau įsitikinęs, kad išvažiuoju visam laikui. Nors jau turėjau vaidmenų, bet atsisveikinau su teatru, su Lietuva – viskas, keliauju užkariauti Maskvos.
Praėjus dvejiems studijų metams, studijuodamas scenos kalbos dėstytojavimą supratau, kad teorija yra ne man. Negana to, nepatiko ir Maskva: megapolis, varginanti žmonių gausa, dėl to jau ryte važiuodamas į paskaitas jautiesi pavargęs. Kai gavau diplomą, dėstytoja meldė, kad pasilikčiau, bet aš to nesugebėjau ir pasakiau, kad grįžtu į teatrą. Parašiau didelį laišką Vaitkui, kuris tuo metu buvo Rusų dramos teatro vadovas. Pagrindinė laiško mintis buvo „Jonai, aš susimoviau“.
Turėjo būti nelengva tai pripažinti?
Nedrįsiu sakyti, kad mane teatras kvietė ar kad jis man sapnuojasi, to nebuvo. Bet jeigu šioje srityje turiu diplomą ir sukuosi šiame rate, vadinasi, man reikia patirties. Prašyti nebuvo sunku, tiesiog parašiau, kad norėčiau toliau mokytis, pabandyti dar kartą grįžti į teatrą. Jeigu ne vaidinti, nors būti apšvietėju, garsistu – prašau, tik padėkite. Jis atrašė du žodžius: kada būsi? Grįžau 2016-aisiais, teatre esu devynerius metus. Tada laikas ėjo, o dabar – bėga.
Nors teatro nesapnuojate, kokią matote prasmę, kuri jus motyvuoja būti scenoje jau beveik dešimtmetį?
Gerai pamenu ankstesnius laikus, kai Valentinas (Valentinas Novopolskis – aut. past.), Viačeslavas (Viačeslavas Lukjanovas – aut. past.) buvo trisdešimtmečiai. Juos pamenu kaip žmones, kurie gyveno ir kvėpavo teatru, tam atidavė visą savo laiką. Jie man iki šiol yra pavyzdys, kaip reikia prieiti prie medžiagos. Bet laikas keičiasi, metai bėga. Matau, kaip jie gerąja prasme pasikeitė tapę tėvais, daugiau dėmesio skiria šeimai – tai labai gražu. O aš… Nesu sukūręs šeimos, nesiseka santykiai, tačiau stengiuosi ne liūdėti ar pasiduoti, bet atiduoti visą save teatrui. Dabar teatras yra mano gyvenimas.
Kovo mėnesį laimėjote „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vyro vaidmenį režisieriaus Jokūbo Brazio spektaklyje „Kaligula“. Ar laikytumėte Kaligulą karjeros vaidmeniu? Juk tai iki šiol didžiausias jūsų vaidmuo.
Nerandu argumentų, kodėl turėčiau mylėti ir gerbti šį vaidmenį, nes jis yra bjaurus. Šlykštus. Vaidinti save ir iš savo paties giliausių dalių… Pradėkime nuo mano būdo – nemėgstu kalbėti, o labiausiai – apie žmonių ydas. Nematau to prasmės. Kai žmonės šmeižia ar niekšiškai kalba apie kitus, jie švaisto savo gyvenimą veltui. Be to, žeminimas nesuteikia jokios informacijos. Aš tai turiu, bet tuo nesinaudoju.
Grįžtant prie Kaligulos – įsivaizduok, scenoje privalai vaidinti save ir daryti tai, ko labiausiai nenori. Nori ar nenori, tai yra šlykštu. O Kaligula tą ir daro, jis sako: žmonės yra tušti, nelaimingi, niekam tikę. Niekada nenorėjau vaidinti Kaligulos, tai nebuvo mano siekiamybė, svajonė. O dabar vaidinu savo priešpriešą – tai, ko nekenčiu. Sunku, bet privalau.
Aš tikiu menu. Man atrodo, jis svarbus mūsų gyvenimui, o ypač psichikai, moralei. Menas mūsų nedaro geresnių, bet parodo, ką reiškia, jei neturi žmogiškumo. Jeigu žmogiškumo neturi, menas parodys, kaip jį surasti. Jeigu tai yra menas, tai „Kaligula“ – antimenas. Konstantinas Stanislavskis yra pasakęs: „Reikia mylėti meną savyje, o ne save mene.“
Kaligula dievina save mene, jis įsimylėjęs save. Tai per didelis egocentriškumas, šią savybę kartais pastebiu mūsų pasaulyje – kai menininkai užsiima savimi. Kai paklaustas, kam stato šį spektaklį, jis atsako: „Noriu parodyti savo požiūrį į pasaulį.“ Bet kam tas požiūris reikalingas? Manai, kam nors rūpi? Ne, tu esi, kad pastatytum, pasakytum, patartum, ko žmonės dar nežino. „Kaligula“ yra menas, kuris žlugdo – be priežasties, dėl destrukcijos. O ypač – moralės destrukcijos.
Kaip reikia vaidinti personažą, kurio nemėgstate, ir dar taip įtikinamai? Tai turėtų būti aukščiausio profesionalumo pilotažas…
Atsisakyti visada yra lengviausia. Šį vaidmenį priėmiau todėl, kad reikėjo save išmėginti.
Prologas. Mūsų teatre vyko konkursas, kuriame režisieriai pristatė savo ištraukas, viena buvo iš „Kaligulos“. O aš tuo metu teatre dirbau fotografu. Jokūbas Brazys pasirinko Viačeslavą kaip Kaligulą ir Editą Gončarovą – Druzilą. Man labai patiko ištrauka, ji buvo be žodžių – 30–45 minučių scena apie Kaligulos ir Druzilos santykius: kaip jie augo, užaugo ir gimė meilė vienas kitam. Tai buvo taip gražu, kad užmiršau net fotografuoti!
Visos trys ištraukos laimėjo, sužinojau, kad vyks atranka – nuostabu! Paskui sužinojau, kad spektaklis bus su žodžiais… Per atranką pakalbėjome su režisieriumi, jis paklausė, kokio noriu vaidmens, tiesiai šviesiai atsakiau, kad man nesvarbu, koks, tik noriu padėti ir būti spektaklio dalimi. Per pirmą skaitymą buvau Herėja, o Viačeslavas – Kaligula. Tada vyko antras skaitymas, o per trečiąjį Jokūbas į mane parodė pirštu ir pasakė: „Būsi Kaligula.“ Tuo metu apėmė dvi stiprios emocijos. Pirma, mano garbėtroška didžiavosi – yes, pagrindinis vaidmuo! O logika sakė – seni, tau šakės, bus labai blogai. Jau tada žinojau, kad jeigu būsiu Kaligula, bus nekas.
Ar tai profesionalumas? Tai yra sąžiningas darbas ir moralės klausimas, kiek gali atiduoti vaidmeniui. Aš stengiuosi, kiek tik galiu. Nors tai kainuoja.
Šis vaidmuo jums yra ne tik vienas pirmųjų pagrindinių, bet ir vos antras kartas, kai vaidinate lietuvių kalba. Jūsų kolega Maksimas Tuchvatulinas sakė: „Keičiasi kalba – keičiasi vaidyba.“ Pritariate tokiai minčiai?
Nepritarsiu. Aš neturiu gimtosios kalbos, turiu jos mokytis, todėl negaliu sakyti, kad kalba keičia vaidybą. Man atrodo, kad menas yra aukščiau už kalbą. Kalba yra priemonė išreikšti mintį, idėją, problemą ar kokią nors formulę – laimės, neapykantos. Teatleidžia man už tai žmonės, bet jeigu spektaklis paremtas tik gražia kalba ir intonacijomis, tai labai prastas spektaklis. Labai graži išorė, bet viduje – nieko. Kultūra kalba meno kalba, o tai yra aukščiau už mūsų žodžius, kalbą ir mentalitetą.
Gyvename tokiame amžiuje, kai informacija keliauja šviesos greičiu, o jos perteklius – žiauriai didelis, tik žodžiai žodžiai žodžiai. Kartais mums reikia laiko suvokti, kur yra tikroji tiesa ir kokia yra žodžio reikšmė. Jeigu žodis dėl žodžio, verčiau tylėti nei tuščiažodžiauti – tai mano moto. Leidau sau įsigyti megztinį su citata: „Žmogus, kuris nemoka tylėti – nemoka kalbėti.“ O grįžtant prie Tuchvatulino citatos, tai atleisk, Maksai, bet jeigu kalba keičia vaidybą, vadinasi, vaidini daugiau žodžiais. Galiu tai sakyti, nes pats to iki galo dar neišmokau.
Spektaklyje atliekate fiziškai intensyvų vaidmenį – judesys, kūno plastika tampa svarbia pasakojimo dalimi. Kaip išmokote dirbti ir jausti save, kad kūnas pasakytų daugiau nei žodžiai?
Nustebau… Bet tai yra praktika, kuri iki šiol nebaigta (juokiasi). Bakalauras tau duoda bazę, o po akademijos prasideda etapas pavadinimu „laisvas plaukimas“. Mano atžvilgiu tai yra vienas skausmingiausių gyvenimo etapų, nes gali nutikti taip, kad negausi jokių vaidmenų ir visus septynerius metus laikysi alebardą. Bet šitas etapas reikalingas, kad suvoktum, ko tau trūksta, ko yra per daug ir ką turėtum savyje vystyti, kad taptum geresniu aktoriumi. Tampi savamoksliu.
Atkreipiau dėmesį, kad nemažai aktorių sudegė būtent per šį laikotarpį. Buvo metas, kai ir aš galvojau, kad privalau iš čia išeiti, pasiduoti, daugiau nebegaliu. Psichologiškai buvo labai sunku išlaikyti tokį svorį.
Kas padėjo atsitiesti?
Neįsivaizduoju. Tai buvo 2018–2020 metai, tada galvojau, kad viskas, reikia baigti. Bet sukandęs dantis ėjau tolyn. Tas metas dar nesibaigė, tik viskas tapo lengviau, stabilizavosi. Mokaisi, ugdaisi, stengiesi. Užsiaugini skūrą, įgauni patirties, pažįsti kolegas ir žinai, ko jie iš tavęs reikalaus. Pradedi sakyti savo nuomonę, kitiems padėti.
Nors santykis su Kaligulos vaidmeniu – sudėtingas, jis jus apdovanojo kone kiekvieno aktoriaus siekiamybe – „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip įvertintas jaučiate dėkingumą, o gal kartėlį?
Tiesiai šviesiai – nežinau. Kai gavau kryžių, man paskambino Juodelienė. Pasveikino ir paklausė, kaip vertinu šį laimėjimą. Pasakiau, kad vertinu kaip ženklą, kad kažką padariau gerai, vadinasi, kažkam patiko. Į tai ji atsakė: „Pirmas dalykas, kurį turi suvokti, – priimti kryžių kaip padėką. Atidavei visą save teatrui, spektaklis nebūtų įvykęs, jeigu ne tu, todėl tai padėka už atvirą širdį, atsidavimą, neabejingumą.“
Kad gavau kryžių, suvokiau tik tada, kai jį man įteikė po „Lindyhoperos“. Taip, buvo euforija, džiaugsmas, bet greitai jie pranyko, aš ir toliau vaidinu. Juokaujama: pasiekiau didžiausią laimėjimą – jau galiu išeiti iš vaidybos! Bet gyvenimas dėl to nesikeičia, koks buvau durniukas, toks ir likau.
Suprantu, kad kitos viršūnės, kurią svajojate pasiekti, dar nenusižiūrėjote?
Kol kas ne. Idėjų yra, mano fantazija vis dar veikia, bet plano nėra. Esu daugiau impulso žmogus. Ne kuriu planus, o leidžiu viską nuspręsti akimirkai.
Vilniaus senajame teatre esate jau devynerius metus, nepaisant vykstančių pokyčių, palietusių vadovybę, konceptualumą, uždavinius. Sakoma, darbo vietą reikia keisti kas dvejus metus, tad ar nekyla noras išbandyti ką nors naujo?
Neseniai žiūrėjau Pauliaus Markevičiaus spektaklį „Café Existans“. Po spektaklio kilo graži mintis – kaip norėčiau padirbėti kartu su Pauliumi. Norėčiau išbandyti, kaip yra kituose teatruose, su kitu žmogumi. Bet viskam savas laikas, kol kas palikime taip, kaip yra. Gal kas nors savaime pasikeis.
