2025–2026-ųjų sezonas paskatino įvertinti, kaip meno kūrinių suvokimą ir patyrimą keičia geopolitinis kontekstas, šalies istorijos laikas, visuomenės nuotaikos, protesto kultūros atgimimas. Man regis, kiekvieno mūsų intensyviau išgyvenama geopolitinė būtis sustiprino ir beveik visus scenos meno kūrinius: ir tuos, kurie apie geopolitiką galvoja, ir tuos, kurie kuria teatrą kaip pabėgimą. Pirmieji leidžia scenos kūrinių kontekste analizuoti realybę, antrieji – nuo realybės atsikvėpti. Abiejų dalykų žmogui reikia. Ypatinga šių metų žyma tapusi lietuvių architektų studijos „2L Architects“ mokyklos su oranžerija ir sodu „Miško klasė“ statymo iniciatyva Ukrainos Bučoje įtraukia abu aspektus: turi suvokti realybę, kad ryžtumeisi ją keisti, ir drauge – turi tikėti grožio prasme, kad sugalvotum į karo zoną vežti gėlių sodinukus. Gėlės įveikti karui, lygiai kaip dainos įveikti režimui: čia iš gelmių išnyra žmogaus ir, sakyčiau, būtent lietuvio tvirta, galinga, taiki giluma.
Pati nustebau, kai apmąstydama praėjusio sezono teatro kūrinius pirmiausia sugrįžau prie a. a. Roberto Wilsono „7 vienatvių“ (po režisieriaus mirties užbaigtų Charlesʼio Chemino) ir Žilvino Vingelio „Alisos Veidrodžio karalystėje“ (scenografijos ir kostiumų dailininkė Renata Valčik). Šiuose Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) pastatytuose darbuose pretenzinga forma viršija emocinį turinio prieinamumą – čia tarsi nėra nieko prieinamo psichologiniam pradui, vis dėlto spektaklių sukurti vaizdiniai prisiminimuose lig šiol išlaikė savo tvarų pavidalą. Wilsono ryškiai apšviesti, baltai grimuoti, šaržuoti aktorių veidai, techniškai sustyguota judesio mechanika, šviesos spindulių ir šešėlių kalba, krištolas ir kiparisai, Vingelio taip pat per scenografiją, vaizdo projekcijas, kostiumą, grimą ir formalią vaidybą kuriamas Alisos pasaulio siurrealizmas leido kūriniams įsismelkti į atmintį ir tapti sezono pilimi ir vyšnia, vizualiai išraiškingiausiu tašku. „7 vienatvių“ žymė – baltas Dainiaus Svobono veidas, eilutė po eilutės žeriantis Oskaro Milašiaus tekstus – įstrigo atmintin taip, kaip įstringa miške sutikti laukiniai žvėrys.
Priešingai paveikė Valstybiniame jaunimo teatre (VJT) pastatyta Oskaro Koršunovo „Laukinė antis“ ir Marco Layeros „Geismas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) – šiuose darbuose buvo erdvės psichologiniam susitapatinimui, charakterių analizei, buvimui su tuo, kas ką pajaus ir kas-ką-kam pasakys. Tačiau abiejuose kūriniuose buvo sukurta stebinusių vaidmenų: „Laukinėje antyje“ lengva kaip plunksna aktorinė Ingos Juškevičiūtės būtis galiausiai apsunko iki mirties; Valentinas Novopolskis atskleidė save tykų, mažą, susitraukusį iki nesvarbaus žmogelio dydžio; pamatėme savitą abejingo, racionalaus, net ciniško Donato Želvio spalvą. „Geisme“ aktorė Vitalija Mockevičiūtė sukūrė, drįsčiau sakyti, savo gyvenimo vaidmenį, – režisierius M. Layera suteikė progą jai žaižaruoti ir kibirkščiuoti visa turima jėga, jos energija spektaklyje apie senelių namus nušluoja sceną ne menkiau nei žemės drebėjimas.
Scenografės Barboros Šulniūtės darbas „Geisme“ ir šiemet Zagrebo jaunimo teatre Antano Obcarsko pastatytame spektaklyje „Rūgštis“ susijungė į vientisą paveikslą – šulniūtiškos sienos, užuolaidos, langai, baldai veikia ne tik vaizdu, bet ir medžiagos kokybe, mainymusi skirtingoje šviesoje, kuria atskiras reikšmes. Tiek sienos „Geisme“, tiek užuolaidos „Rūgštyje“ veikė kaip prasminiai kūnai, turintys savo balsą ir nuomonę, tik jų neeksponuojantys, pasiliekantys sau.
Du formos požiūriu nuosaikūs, tykūs, tačiau itin paveikūs sezono darbai buvo sukurti jaunų menininkų – tai Adomo Juškos „Menka detalė“ Valstybiniame jaunimo teatre ir Justino Vinciūno „Trukdis“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Abiem jiems būdingas išraiškos nureikšminimas, savotiškas niekis, tyla, veidas, vienas kitas žodis – viso to užtenka sukurti moterų, apie kurias kalbama, gyvenimams. Tiek nė žodžio neištarianti, trumpai pasirodanti Rūta Jonikaitė „Menkoje detalėje“, tiek daugiausiai veido mimikomis veikianti Dovilė Šilkaitytė „Trukdyje“ sukuria tokią tvirtą ir tankią aktorinę terpę, kad, rodos, klimpsta kojos. Abi aktores šiuose spektakliuose pamačiau ir visai joms nebūdingose atmosferose: Jonikaitę lig tol stebėjau dirgliuose, šaižiuose mergaitės-paauglės vaidmenyse (Gintaro Varno „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, 2024, LNDT, ir Jono Kuprevičiaus „Shopping & Fucking“, 2024, VJT), Šilkaitytę – antraplaniuose Jaunimo teatro repertuaro fragmentuose. O čia staiga abi aktorės tarsi įkvėpė oro. „Menka detalė“ nusipelno atskiro žodžio dėl galerinės atmosferos: tai spektaklis-galerija, skrupulingai prižiūrima lyg su praėjusio tūkstantmečio fosilijomis dirbančių Viktorijos Kuodytės ir Alekso Kazanavičiaus. Joje eksponatų nedaug, prie jų negali (gal ir gali, bet sau neleidi) prieiti, tačiau jie – kaip maži meno kūriniai: tai subtilus scenografės Laurynos Liepaitės ir videomenininko Vytauto Narbuto prisilietimas prie Adanios Shibli romano.
Lauros Kutkaitės „Milena“ Klaipėdos dramos teatre įsiminė kaip ypatingo stiliaus ir skonio darbas: pradedant garsiniu Arturo Bumšteino piešiniu, kuris čia sukuria septintąją, arba svarbiausią, tikrąją Mileną, baigiant Paulinos Turauskaitės scenografija, Liucijos Kvašytės kostiumais, Eitvydo Doškaus vaizdo medžiaga. Kiekviename centimetre čia skleidžiasi ryški, erotizuota vaizdo, kūno ir žodžio estetika, kurioje viskas tiesiog labai gražiai atrodo. Tos pačios Kutkaitės „Mokyk mane“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsigręžia į paauglius: nors režisūrinių atradimų šiame spektaklyje nedaug, jo reikia moksleiviams ir mokytojams. Jis kalba jiems suprantama kalba, jis vienu metu nuoširdžiai juokina mokytojų maskaradu ir taip pat nuoširdžiai kremtasi dėl to, kad niekas negirdi vaikų.
Tame pačiame LNDT, sezono pirmomis dienomis pristatyta Eglės Švedkauskaitės „Ronja plėšiko duktė“ įleido dar jaunesnius žiūrovus į didžiąją teatro salę: tai jau savaime yra įvykis. Nors režisūrinė interpretacija nesuteikė Astridos Lindgren kūriniui naujos spalvos ir erdvės, vis dėlto spektaklyje gimė viena gražiausių sezono aktorinių porų – tai Irenos Sikorskytės ir Šarūno Rapolo Meliešiaus Ronja ir Birgas. Meliešių šiame spektaklyje pirmą kartą pamačiau kaip tariantį autentišką, tvirtą, įkrautą aktorinį žodį, kuris vėliau tęsėsi kitose LNDT sezono premjerose – Nauberto Jasinsko „Velnio nuotakoje“ ir Karolio Kaupinio „Lietuvių mirties pranešimuose. Vieno spektaklio istorijoje“. Iš 9-erių Viktoro, jau minėtame „Viktoras, arba Vaikai valdžioje“, Meliešius per metus išaugo į įdomų, drąsų, turintį ką pasakyti teatrinį kūną.
Labai savitą scenografinį kūną pamačiau Klaipėdos dramos teatre Gabrielės Lukošiūtės-Pūrienės pristatytame spektaklyje „Vandenynas“, skirtame 6–18 mėnesių kūdikiams. Scenografės Guodos Korsakaitės sukurta vandenyno gelmė su medūzomis, žuvimis, burbulais ir tarytum šlapios grindų dangos paviršiumi įtraukė į tyrą, paprastą, tačiau didelį įspūdį paliekantį vizualinį pasakojimą. Čia stebino ne tik vaizdas, bet ir jam sukurti panaudotos medžiagos – spektaklyje įdomu tyrinėti faktūras, tekstūras, jas liesti, atsispindėti paviršiuose. Kūdikiams skirtame teatre tokie tikslai ir yra svarbiausi. Kita esminė šio darbo savybė – čia labai saugu būti. Niekas neverkė, nors visi buvo labai labai maži.
Vilniaus teatras „Lėlė“ šiemet viliojo idėjomis – pristatė spektaklius vaikams pagal knygą „Mergaitė su šautuvu“ ir animacinį filmą „Baubas“. Užmojai buvo gražūs, vis dėlto Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės „Mergaitė su šautuvu“ pernelyg deklaratyviai kalba apie meilę tėvynei ir nedviprasmiškai ne kartą mesteli mintį, kad ir vaikams, mergaitės vietoje, būtų patartina aukoti gyvybę vardan tėvynės (teko prisiminti, kad teatras nėra ideologinis ugdytojas, teatras yra menas, neduodantis patarimų). O Mildos Mičiulytės (šiemet taip pat pastačiusios itin savitą, šešėliais ir Mato Sigliuko tyla sužavėjusį „Pasaulį be subtitrų“) spektaklis „Baubas“ nustebino atsisakymu sukurti animaciniam filmui repliką, užduoti jam klausimų: vietoj to buvo sukurta filmo repriza, sceninis pakartojimas, išryškinant seną ir šiandien jau vargiai aktualų šeimos santykių modelį – negirdimas vaikas, prie televizoriaus prilipęs tėtis ir mama su virbalais. Taip pat kėlė klausimų anūkės komentarai apie senelį-rašytoją, kuriam „stogas nuvažiavo“, ir scenoje reprezentuojamas šiandien jau specialistų atmestas vaikų auklėjimo būdas gąsdinant baubais.
Ne reprizą, o visiškai naują kūrinį tyrinėdamas miuziklą „Velnio nuotaka“ LNDT sukūrė režisierius Naubertas Jasinskas. Tiek čia, tiek NKDT pastatytoje „Agnijos magijoje“ pagal Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, režisierius mezga ryšį su praėjusio laiko kūriniais: viena vertus, išreikšdamas jiems pagarbą, kita vertus, kartu su dramaturgais ir aktoriais tardamas žodį nuo savęs, rodydamas, kad ši karta į praeitį neįsikimba ir nemato prasmės pataikauti ano laiko dievams. Visą antrą „Velnio nuotakos“ dalį paskyręs sąmoningai vidutinės kokybės muzikos koncertui, o kūrinį užbaigdamas prodiuserės traiškymu, režisierius atsigręžia į dabarties velnius ir nuotakas: tokie jie – talento aspektu galbūt vidutiniški, bet gerai prižiūrimi šio laiko angelų – prodiuserių.
Tyčia vidutinišką teatrą parodė ir Karolis Kaupinis spektaklyje „Lietuvių mirties pranešimai. Vieno spektaklio istorija“. Vis dėlto šis kūrinys tapo vienu svarbiausių sezono darbų, kuriame prasisuko begalė teatro istorijos laikų ir veidų, galėjimų ir negalių, sėkmių ir liūdesių; visi jie – tarsi sekretai, įsprausti į ekrane rodomus vaizdo įrašų archyvus, sutalpintus didžiojoje LNDT scenoje tik tam, kad į juos ateitų pažiūrėti teatro žmonės. Juk jei ne teatras, ne kūrinys, apsimetantis spektakliu, teatro žmonės neateitų. Jie mėgsta eiti į teatrą, mėgsta pasikvepinti, apsirengti, susišukuoti, būti gyvi gyvame laike – tame pačiame, kuriame veikia ir aktoriai, irgi susišukavę, gražūs, svarbūs. Graudus ir juokingas, iki kaulų reikšmingas ir kartu viską nureikšminantis darbas – šio sezono brangakmenis, kuriame galima sustoti ir prabangiai mąstyti apie tai, kodėl mums, lietuviams, šitaip rūpi teatras, kodėl mes taip mylime tuos veidus, kuriuos Kaupinis mums rodo, ir ką tie veidai gali pasakyti apie mūsų gyvenimą.
Dviem svarbiausiais gastroliniais šių metų darbais įvardyčiau festivalyje „Sirenos“ viešėjusį portugalo Tiago Rodrigueso spektaklį „Atmintinai“ ir Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ pristatytą estų teatro „Von Krahl“ spektaklį „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Bežiūrėdama „Atmintinai“ pradėjau mąstyti apie spektaklio reikšmių kitimą priklausomai nuo geopolitinio konteksto. Vėliau pradėjau stebėti tų politiškai nulemtų reikšmių dauginimąsi kiekviename spektaklyje, apie kuriuos jau rašiau šiame tekste: galbūt dėl to taip ypatinga buvo klausytis ištisos Oskaro Milašiaus lietuviško teksto muzikos „7 vienatvėse“, galbūt dėl to taip gėlė „Menkos detalės“ žemėlapio valymo, vietovių nykimo kontekstai, gal dėl to kaip anų dienų dienoraštis tapo svarbus Karolio Kaupinio darbas. Ypač daug panašių minčių kėlė „Meninių akcijų savaitė“ ir festivalio „New Baltic Dance“ darbai, o „Atmintinai“, nuo kurio viskas ir prasidėjo, įsirašė atmintin kaip lakoniškiausias, paprasčiausias darbas, kuriame teatras namo išleidžia pasikeitusį žiūrovą – tas žiūrovas jau turi bent vieną soneto eilutę, kurios iš jo niekas neatims.
Šių patirčių kontekste stiprėjo ir kitas – teatro kaip priebėgos fantazijai – polius: dėl to taip galingai nuskambėjo jau minėti „Alisa Veidrodžio karalystėje“ ir „Milena“, dėl to taip tirštai veikė ir estų „Kiekviena diena kaip sekmadienis“. Šiame spektaklyje sekmadienis pristatomas kaip pabėgimo epicentras, kuriam čia leidžiama be paliovos kartotis, žodis po žodžio, gestas po gesto. Pagal Silvi Väljal 1966 m. parašytą knygą vaikams „Jusikė ir septyni draugai“ ir Aldouso Huxleyʼio distopinį romaną „Puikus naujas pasaulis“ sukurtas darbas įtraukė į intensyvų absurdiškos teatrinės tikrovės kūrimo svaigulį, kurio režisūrinė, dramaturginė, scenografinė ir vaidybinė kokybė neleido įsiterpti su savo mažais gyvenimais. Tai totalus teatras, apimantis žmogų, – tokio teatro mums dabar verkiant reikia.
Svarbia metų įžvalga tapo festivalio „TheATRIUM“ komunikacijos žinutė „Savo sode auginsime dagius“, – šia fraze buvo aprašinėti akį traukiančios vėsios geltonos spalvos Klaipėdos stendai. Prie Klaipėdos dramos teatro įkurdintas šiltnamis, kuriame nuo kaitrios saulės šilo dekoratyviniai augalai, skatino pasidomėti festivalio žinute įdėmiau. Toji žinutė – tai pasakojimas apie sodą, kuriame lankėsi ir tie, kurie norėjo sodu grožėtis, ir tie, kurie norėjo jo grožybę pasiimti sau. Žinoma, naikindami. Galiausiai sodininkai apaugino jį gervuogynais, erškėčiais, kadagiais – kitaip tariant, dagiais. Sodas atsigavo, bet į jį nebegalėjo patekti kas panorėjęs. Naikintojams liko usnys.
Nežinau, ar šiemet galėjo būti taiklesnė žinutė. Sezone, kai svarbiausi spektakliai vyko aikštėse, kultūros ir laisvo žodžio žmonių kūnams budint prie savojo sodo. „Nuo šiol sodas atviras tik gerbiantiems jo tvarką, klestėjimą bei nuoširdų sodininkų darbą. Mūsų kalba taiki ir rami. Su nuostaba ir meile žvelgiame į pasaulį. Bet savo sode auginsime dagius.“ Būtent taip viskas ir buvo.
Autorės keliones į Klaipėdą ir Kauną parėmė Scenos meno kritikų asociacija.
Projektą „Menų faktūra“: scenos meno refleksijų polifoniškumas“, 2026 m. skyręs 30 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
