Įdomiausia spektaklyje buvo stebėti į nieko neveikimą susikoncentravusius aktorius, o bandymai ką nors įprasminti ar ryškiau charakterizuoti personažus gramzdino kūrinį į nuobodulio liūną.
Egzistenciniu siaubu nepažymėtas Didi ir Gogo laukimas pabosta. Jie dar ne viską išbandę, jų daiktai kalba daug ir garsiai, jie dar turi neperskaitytų knygų ir net jų laikysenose įrašytos vilties.
„Belaukiant Godo“ nuo blankaus įspūdžio neišgelbsti ir aktualios paralelės su karo Ukrainoje situacija – vis dėlto šis spektaklis yra duoklė vaidybos studentams.
Spektaklyje keletą kartų aktoriai užstringa, išsitraukia pjesę ir pasitikslina žodžius. Bet, man rodos, šiai aktorių penkeriukei jau tikrai nereikia vaidinti, kad jie tik vaidina „Belaukiant Godo“: jie iš tikrųjų gali laukti Godo.