Tai komedija apie kvailybę, kuri triumfuoja visur, sulygina visus. „Borisą Godunovą“ Nekrošius stato kaip nesibaigiančią „idioto pasaką triukšmingą, neturinčią prasmės“…
Išsprendęs, pramušęs ledą, „rasdavai sidabrą“ – veiksmo, mažiausio sukrutėjimo žemėje prasmę. Dabar neberandi, nes tuščiai užsižaidžiama, nes sklando privačios devinto laipsnio asociacijos.
Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta.
Tekste taip ir nesusitinkantys politiniai avantiūristai Borisas ir Dmitrijus yra tarsi vienas kito atspindžiai. Spektaklyje ši tema visiškai nėra išplėtota ir, spėju, kad būtent dėl to Borisas Godunovas atrodo tarsi… joks.
Kultūringasis pasaulis susirūpinęs unikalių kraštovaizdžių, architektūros paminklų, intelektinės nuosavybės apsauga, o vargšę operą statytojai prievartauja kaip kokią sekso vergę.
