Šarka į žmogų prabyla žmogiškai, neslėpdamas savo jautrumo ar jaudulio, jis teatrą kuria savimi, savo atrastais ženklais, kurie kartu su poetiniu Gintaro Grajausko tekstu dažnai virsta metaforomis.
Benas Šarka tapo neatsiejama mūsų pajūrio kultūrinio landšafto dalimi, kaip Jūros šventės išdurnėjimas, kaip kvadratinis Kongo džiazas, kaip Rastausko raliavimai ir Anapilio klubas, nužengęs anapilin.
Naujasis Beno Šarkos galvosūkis – „Kas lieka, kai nieko nelieka“. Jau yra manančių, kad tai – labiausiai socialinis Šarkos spektaklis.
