Vaitkus aktualizuoja visą tą sceninių priemonių aprėptį, kurią buvo įvaldę lietuviškąją šekspyrianą kūrę režisieriai. Jis varžosi tik su Miltiniu ir pačiu savimi, kaip pagal rusiškąją „Karaliaus Lyro” versiją pastatyti spektaklį, kuris leistų, Miltinio žodžiais tariant, perteikti „už normalių žmogiškų ribų išeinančias patirtis”.
Vaitkus sukūrė spektaklį tuščioje erdvėje. Spektaklis buvo užaugintas iš mažos ląstelės, paliekant nuogą aktorių, neturint jokių ramsčių ir slėptuvių – įmantraus kostiumo, rekvizito, dekoracijų…
Nepaisant to, kad spektaklis įtraukia visas „Karaliaus Lyro“ linijas, o režisierius beveik nekupiūruoja teksto, dėmesį prikausto psichologinė Lyro transformacija. Vytautas Anužis nuo pirmų spektaklio akimirkų įneša į jį vitališkos jėgos ir pasitikėjimo.
Tęsiame atsiliepimų ciklą apie Vroclavo teatre Współczesny pastatytą Cezario Graužinio „Karalių Lyrą”.
Šių metų birželio 5 d. Vroclavo teatre Współczesny įvyko Cezario Graužinio spektaklio pagal Williamo Shakespeare´o „Karalių Lyrą” premjera. Spektaklis iškart susilaukė daug vertinimų. Pateikiame jo recenzijas.
Po kelių pastaruoju metu matytų lietuviško teatro elito spektaklių užsinoriu – žinote ko? Elementarios klasikinės kostiuminės tragedijos! Nors verk, kaip norisi grynumo, o ne eklektikos; gelmės, o ne triukšmingų jos imitacijų.
