Ir absoliučios kasdienybės, ir kone siurrealistiniai daiktai Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“ kuria retą pasaulio dinamiką – grėsmingą, meditacinę, apeiginę.
Turiu sąžiningai prisipažinti, kad man labai patinka atsakymas, kurį Eimuntas Nekrošius tvirta režisieriaus ranka nukreipė į pačią spektaklio šerdį.
Lyg vartytum seną giminės fotoalbumą, iliustruotą tarp realybės ir mito jau pasiklydusiais artimųjų pasakojimais.
Emocijos santūrios ir prigesintos, o aktoriai bendrauja ne žiūrėdami vienas kitam į akis, o tiesiai priešais save kažkur į tolumą.
Pasakojimas apie praeitį virsta į šiandieną atsuktu veidrodžiu. Gal kiek kreivu? O gal tiesiog nemalonu matyti tokį tautos atvaizdą?
Buvo laikas, kai Nekrošiaus spektaklių nereikėjo suprasti – juos užtekdavo pajausti. Ir dabar, kai vis norisi tarti „nesuprantu“, iš tiesų vertėtų sakyti „nebejaučiu“.
