Atrodo, kad iš visų veikėjų spektaklio kūrėjai labiausiai prijaučia „Delhi“ šokio autorei, kuri žmonių skausmą paverčia meno kūriniu.
Mes, žiūrovai, ilgėjomės aktorių. Šitą labiausiai supratau „Žydrajai paukštei“ persiritus į antrąją pusę.
Kai kažkam vos trinktelėjus koja į arenos sienelę pasirodo, jog suriaumojo lokys, supranti: į tave atėjo Cirkas. Cirkas iš didžiosios raidės.
Įspūdingas daiktų scenovaizdis yra postkultūrinis peizažas, kuriame visgi kultūra lieka kaip vienintelis įmanomas žmogaus pėdsakas.
Išklausai pusvalandžio trukmės istoriją, ir tiek.
Juk „L’Absolu“ – ir apie tai, kad čia esame tik patys su savimi, o ne su kažkieno istorija.
Puikiai galiu įsivaizduoti, ką Adomaitis reiškia vyresnei kartai. O jaunajai?
Spektaklio kūrėjai istoriją iš Ispanijos perkelia į abstrakčią, didelėmis vėduoklėmis dekoruotą ledinio šaltumo aplinką.
Spektaklis pagal knygą, sulaukusią nemažai pagyrimų už keliasluoksniškumą ir filosofines potekstes, tapo tik niekuo neišsiskiriančia pramoga.
